Kartojau "negaliu, negaliu, negaliu"

   Aš pramerkiau akis ir pamačiau, kad žiūriu ne į savo lubas. Tikrai, ne mano namai. Apsidairau - guliu ne savo lovoje. Šalia garsiai kvėpuoja miegantis Svajūnas. Abu dvokiam prakaitu, nes nežinia kiek laiko šitaip sulipę gulim. Pirmas dalykas apie kurį pagalvojau - noriu vandens. Ėmiau žadinti Svajų. Reikėjo gerai pasistengti, kad išsklaidyčiau jo sapnus ir pasikviesčiau grįžt į šį pasaulį. Galop jis užriaumojo ir prasimerkė. 

- Kas nutiko, mažyte? 

- Svajau, žiauriai gert noriu. Ta prasme lūpos taip išdžiuvę, kad jei nusišypsočiau, šios nubyrėtų. 

Jis ėmė kvatotis ir mane pabučiavo. Tai šiek tiek pataisė situaciją lūpoms ir nebesijautė, lyg būčiau valgiusi smėlį. Tiesa, tai padaręs vėl numetė galvą ant pagalvės.

- Svaaajau! Prašau, atnešk vandens gi. - neatlyžau ir judinau jį. 

- Tuoj. - pasakė jis ir negalėjo atplėšti akių. 

   Stūmiau jį iš lovos ir raginau eiti. Būčiau ir pati atsinešusi, bet žemai girdėjau jo tėčio ir mamos balsus, o mano rūbų niekur nesimatė. Gulėjau pusnuogė, įsisukusi į patalus, su nubyrėjusiu makiažu. Jaučiau, kad atrodžiau klaikiai, todėl apgraibomis po pagalve suradau Svajaus telefoną ir žvilgtelėjau. Būčiau buvusi ramesnė, jei būčiau nepamačiusi savo atvaizdo. Blakstienų tušo buvo visur. 

- Kaip žiauru. - sakiau ir pasiseilėjusi pirštą valiau veidą.

- Gražiai atrodai. Kaip šachtininkė. - pasakė Svajūnas ir stryktelėjo iš lovos. - Ar mano mieloji nori vandens ar arbatos? O gal šampano? - teiravosi jis besisupdamas į chalatą. 

   Bet tai koks mielas chalatas. Melsvas, su baltomis dėmėmis ir meškiuko uodegėle ant užpakalio. Nužiūrinėjau jo kūną. Ties kairiuoju šonu buvo pragulų žymės, o ant krūtinės raudonas plėmas nuo mano skruosto. Vyro krūtinė yra pati geriausia pagalvė. 

- Vandens!!! Ir greičiau. - pusbalsiu surikau ir atsisėdau lovoje. 

   Jis išėjo. Kambaryje likau viena. Greit nuskenavau visas kerteles, akimis radau savo drabužius ir jau siekiau paimti, bet į kambarį įėjo Svajūnas, nešinas stikline su vandeniu. Pamiršau apie rūbus ir ištiesiau abi rankas. Godžiai išgėriau visą vandenį. Būčiau ir visą kibirą išgėrus. Svajus išlindo iš chalato ir dribtelėjo į lovą, kartu pervertė ir mane. 

- Ai nulipk, nes apvemsiu. - grasinau jam, bet Svajui buvo nusispjaut. Jis tik dar labiau mane spaudė ir juokėsi. 

Sugalvojau paklaust.

- Kaip aš čia atsiradau? 

- Nepameni? - nustebo Svajūnas. 

Papurčiau galvą ir nusišypsojau. 

- Vakar pasiėmiau tave iš namų, atvažiavom pas mane. Atėjo draugų. Jūs, panelės, išgėrėt du su puse butelio šampano, o mes - alaus. Tu sudaužei dvi taures, prieš tai apsipylusi save jų turiniu. Nebepastovėjai ant kojų, tai nunešiau į kambarį ir paguldžiau. Grįžau pas draugus, pusvalandį dar paūžėm, visi išsiskirstė ir atėjau pas tave. Miegojom. - papasakojo Svajūnas ir pagaliau nusivoliojo nuo manęs. 

- Ir daugiau... nieko? Tik miegojom? - paklausiau jo ir jis suprato apie ką aš. 

- Žiauriai tavęs norėjau, bet negalėjau. Tu girta buvai. Negalėjau naudotis tuo, negalėjau. Žinai, kodėl? Nes aš tave myliu, bliamba. Buvo žiauru. Gulėjau tave apsikabinęs ir kaip koks impotentas kartojau "negaliu, negaliu, negaliu". O aš galiu ir dar kaip! 

   Ėmiau kikentis. Tada surimtėjau ir karštai jį pabučiavau. 

- Dar vandens. - pasakiau.

- Ė, rimtai? Aš ką tik atsiguliau... - suraukė antakius Svajus. 

- Eik tik. - liepiau ir vėl pabučiavau. 

   Aš jį myliu.