Keli pinigėliai ir kramtoma guma

Pabudau, nes jutau ant savo veido kažką labai drėgno. Galvojau, kad vėl stogas prakiuro. Mat gyventi pačiame paskutiniame seno butnamio aukšte yra kažkas tragiško. Keliuosi dar ne visai pramerkusi akis ir kaktomuša susiduriu su Fylka.  

- Šūdas, pamiršau, kad tu čia. - susikeikiau. - Ko nori? Valgyt? Gert? - ir viena, ir kita kišau jai po nosimi, tačiau ji tik trypčiojo ir sukiojo savo drėgną juodą snukį.

- Tu rimtai? - paklausiau jos, kai susivokiau, kad ji nori atlikti gamtinius reikalus. - Nekenčiu šunų. - burbėjau ir rengiausi striukę, aviausi batus. Man bedarant kilpą antrajam batui, Fylka buvo dingusi. 

- Eik čia, kvailas šunie. - kviečiau ją ir mėginau švilpti, tačiau man neišėjo. Niekada nemokėjau švilpti, tai kodėl tada mėginau nė nežinau. Man dažnai atrodo, kad dalykai patys išsimoksta, kuomet ilgą laiko tarpą jų nedarai. Niekada nemokėjau gaminti, tačiau gal šiandien jau moku? Niekad nemokėjau megzti, bet jei pabandyčiau šiandien, gal jau mokėčiau?  Tikriausiai ne. 

Fylka sugrįžo dantyse nešina mano pirštinę. 

- Surinksiu tuos tavo kakučius, tik ne su savo pirštine, gerai? - kalbėjausi su kale, kuri, atrodė, ne tokia ir kvaila. 

Palikome butą. Pėdinome šaligatviu parkelio link, mėginau surasti jai kokią nors atokesnę vietelę. Tačiau Fylka rodėsi arba be kompleksų, arba labai prispirta reikalo. Su visu pavadėliu ištrūko man iš rankų ir grakščiai atsitūpusi tuštinosi. Prisėdau ant prie pat esančio suolo ir kvėpavau gryną orą. Pro mus ėjo kažkokia moteris. 

- Nepamirškit surinkti. - sako ir rodo pirštu į sulinkusią Fylką. 

- Aha. - pažadėjau ir įtraukiau varvančią nosį. 

Kalaitė jau buvo baigusi savo reikalus, linksma ir laiminga atšuoliavo iki manęs. Pakilau, iš kišenės išsitraukiau maišelį, sugriebiau garuojančius Fylkos vakarykščius koldūnus ir jau ruošiausi mesti į šiukšlių dėžę. Tačiau to nepadariau. 

- Palūkėkit, nemeskit. - už savęs išgirdau prikimusį vyrišką balsą. - Nemeskit, panele. - pakartojo balsas ir aš atsisukau. 

Už manęs buvo apdriskęs, barzdotas, purvinas benamis. Po kairiaja akimi stūksojo giliai įrėžtas randas, o viršutinė lūpa buvo patinusi. 

- Labai nemalonu išvynioti tokius. - lyg juokais pro ašaras pasakė vyras ir sudėjo delnus lyg melsdamasis. 

Tą maišelį laikiau vos dviem pirštais. Nors, tiesą sakant, beveik vienu, todėl man pajudėjus paketėlis iškrito iš rankų ir tėškėsi ant šaligatvio. Fylka išsigando ir atsitraukė, po to pribėgo pauostyti ir atpažinusi savo darbą vėl atsitraukė. 

- Ko norit? Valgyt? Gert? - pasiteiravau.

- Na, tiesą pasakius... . - mykė vyriškis ir vienu akies krašteliu žvilgtelėjo į šiukšlių dėžę. 

- Abiejų, taip? 

- Mhm. - nedrąsiai linktelėjo vyriškis ir susikišo rankas į kišenes. 

Aš irgi susikišau rankas į kišenes. Rankas netrukus ištraukiau, o delnuose buvo vos keli pinigai ir praplėštas gumos pakelis. Apmaudžiai pavarčiau rastą turinį  tarp delnų ir jau kišau viską atgal, bet vyriškis prabilo:

- Palūkėkit, panele. 

Jis ištiesė delnus. Gražiai įdėjau tuos kelis pinigėlius ir kramtomą gumą. 

- Daugiau nieko neturiu. Nebent palūkėtumėte, kol grįšiu iki savo buto. 

- Galiu paglostyti jūsų šunį? - paklausė benamis ir išsišiepęs žiūrėjo į medžius uostinėjančią Fylką. 

- Nežinau, ar ji leis. - gūžtelėjau pečiais ir vėl įtraukiau varvančią nosį. 

Vyras susidėjo mano įteiktus daiktus į vidinę striukės kišenę ir pamažu artinosi link šuns. Fylka pastebėjo artėjantį pilką žmogų ir sustingo. Akimirką suakmenėjusi, ji ėmė vizginti uodegą ir laižyti vyriškiui rankas. Buvau šiek tiek priblokšta, nes į mane kalaitė pirmą kart reagavo visiškai kitaip. 

- Fylka, brangioji, kaip laikaisi? - šnabždėjo jis. 

Žiūrėjau išpūtusi akis. 

- Buvau jos šeimininkas iki kol turėjau ją atiduoti geram berniukui, kadangi nebepajėgiau išmaitinti. - aiškino vyriškis, pamatęs mano pabalusį veidą. 

Nusiraminau. Supratau, kad tas geras berniukas yra Svajūnas. 

- Galite dažniau ateiti ją aplankyti. - pasiūliau.

Vyriškis linktelėjo ir atsisveikinęs su kalaite nuėjo savais keliais. Pakėliau iškritusį maišelį ir įmečiau į šiukšlių dėžę. Tiesa, esančią kitapus kelio.  Pasikviečiau Fylką ir abi grįžome į vidų.