Niekis, aš kartais irgi palieku smegenis miegamajame

   Girdžiu kaip skamba telefonas, matau - skambina Svajūnas. 

- Ką veiki? Ir vėl guli? - klausia jis ir iš karto mėgina spėti. 

- Aha. - pasakiau ir apsiverčiau ant kito šono. 

Pasigirdo juokas.

- Gerai, ilsėkis dar kol su manimi negyveni. - pasakė jis man. 

- Tipo versi mane dirbt? - pasipiktinau. 

- Nu kaip... Turėsi tvarkytis namuose, aplinkoje, eisim daug veikt visko, gaminsim kartu, nebus kada gulėti. O kai atsigulsi dar ir kitą pareigą turėsi atlikti, ir tik tada galėsi voliotis tiek, kiek nori. - aiškino Svajūnas. 

Nusijuokiau. 

- Gerai. - atsakiau su neapsakomu džiugesiu balse, kad net pati jo nepažinau. 

- Gerai, brangioji, lekiu toliau dirbt. Norėjau tavo balsą išgirst, dar va parūkysiu ir prie darbų. Myliu, bučiuoju, dar paskambinsiu. - atsisveikino. 

- Aha! Aš irgi tave myliu, iki. - pačiulbėjau, nuraudau ir padėjau ragelį. 

   Akyse prašviesėjo, galvoje pragiedrėjo. Atsikėliau iš lovos, nupėdinau prie spintos ir patraukusi už rankenų atvėriau ją lyg kokius rojaus vartus. Ėmiau sklaid

yti sukabintus drabužius ir pamačiau tą žalią suknelę, kurią kadaise pirkome kartu su Solveiga. Kitą dieną būčiau įgrūdusi ją dar giliau į spintą, tačiau šiandien nebuvo ta diena. Drąsiai čiupau suknelę ir apsirengiau. Įlipau į aukščiausius turėtus aukštakulnius batus ir užsimečiau lengvą megztuką. Iš suknelės išvirtusią ir panosy pūpsančią krūtinę pridengiau pilku šaliu.

   Grakščiai žygiavau gatve ir visiems iš eilės dalinau savo nuoširdų žvilgsnį ir šypseną. Nuo manęs tiesiog garavo pasitikėjimas savimi, tvirtumas, žinojimas, ko noriu ir kur einu. O aš ėjau nusipirkti persikų. 

   Prekybcentryje rinkausi persikus. Maigiau juos rankose ir patikusius kroviau į maišelį. Visiškai nejaučiau saiko, nes tas rankiojimas ir idealių vaisių radimas buvo malonus. 

- Visai kaip gyvenime, ar ne? - staiga išgirdau vyrišką balsą, kuris man jau anksčiau buvo girdėtas. 

Tai buvo tas vyras, kurį sutikau aną kart gatvėje, kuomet išvedžiau Svajūno kalaitę nusilengvint. Tačiau vyrą pažinau tik iš akių ir balso, nes šis buvo visiškai pasikeitęs. Švarus, skaniai kvepėjo, buvo gražiai apsirengęs ir visas švytėjo. 

- Ką turit omenyje? - paklausiau, nors maniau, kad pirma derėjo pasisveikinti. 

- Visi atsirenka gražiausius, o tie palytėti trūkumų yra paliekami. 

Žiūrėjau į jį išplėtusi akis. 

- Aš apie vaisius. - paaiškino ir ėmė juoktis. 

- Ak, taip... - staiga sugrįžau į šį pasaulį ir vaidinau, kad viską supratau. - Kad jau už juos moku pinigus, norisi kuo geresnių. - pridūriau kažkokią nesąmonę. 

- Niekis, aš kartais irgi palieku smegenis miegamajame. - ėmė juoktis vyras ir sugniaužė saujoje laikomą šokoladuką. Mano akys nukrypo būtent į jį. 

- Jis mano anūkei. Susitaikiau su savo dukra, ji mane priėmė gyventi pas save. Trumpam, kol rasiu darbą. Vis ieškau, bet ką rasi, kai nebe jaunas esi. Senas žmogus tik pažiūrėt įdomus. 

- Džiaugiuosi už jus. - pasakiau ir įdaviau jam į rankas visą maišą gražiausių persikų ir pinigų už juos sumokėti. - Čia jūsų anūkei, ir jums, ir dukrai. Visiems. 

- Neatverkit savo sielos langų taip plačiai. - linktelėjęs pasakė ir nuėjo. 

   Ne visiškai supratau, ką jis turėjo omenyje. Tačiau manau, kad laikui bėgant suprasiu. Suprasiu, kai per plačiai tuos langus atversiu ir, matyt, dėl to kažkas nukentės. Tačiau aš nesu pratusi sukti dėlto galvos, todėl vėl prisikroviau persikų ir grįžau į namus. Su ta pačia suknia įkritau į fotelį ir prisikimšau vaisių. Tikiuosi, kad taip pat skaniai juos suvalgė ir vyras su anūke bei savo dukra.