Kartojau "negaliu, negaliu, negaliu"

   Aš pramerkiau akis ir pamačiau, kad žiūriu ne į savo lubas. Tikrai, ne mano namai. Apsidairau - guliu ne savo lovoje. Šalia garsiai kvėpuoja miegantis Svajūnas. Abu dvokiam prakaitu, nes nežinia kiek laiko šitaip sulipę gulim. Pirmas dalykas apie kurį pagalvojau - noriu vandens. Ėmiau žadinti Svajų. Reikėjo gerai pasistengti, kad išsklaidyčiau jo sapnus ir pasikviesčiau grįžt į šį pasaulį. Galop jis užriaumojo ir prasimerkė. 

- Kas nutiko, mažyte? 

- Svajau, žiauriai gert noriu. Ta prasme lūpos taip išdžiuvę, kad jei nusišypsočiau, šios nubyrėtų. 

Jis ėmė kvatotis ir mane pabučiavo. Tai šiek tiek pataisė situaciją lūpoms ir nebesijautė, lyg būčiau valgiusi smėlį. Tiesa, tai padaręs vėl numetė galvą ant pagalvės.

- Svaaajau! Prašau, atnešk vandens gi. - neatlyžau ir judinau jį. 

- Tuoj. - pasakė jis ir negalėjo atplėšti akių. 

   Stūmiau jį iš lovos ir raginau eiti. Būčiau ir pati atsinešusi, bet žemai girdėjau jo tėčio ir mamos balsus, o mano rūbų niekur nesimatė. Gulėjau pusnuogė, įsisukusi į patalus, su nubyrėjusiu makiažu. Jaučiau, kad atrodžiau klaikiai, todėl apgraibomis po pagalve suradau Svajaus telefoną ir žvilgtelėjau. Būčiau buvusi ramesnė, jei būčiau nepamačiusi savo atvaizdo. Blakstienų tušo buvo visur. 

- Kaip žiauru. - sakiau ir pasiseilėjusi pirštą valiau veidą.

- Gražiai atrodai. Kaip šachtininkė. - pasakė Svajūnas ir stryktelėjo iš lovos. - Ar mano mieloji nori vandens ar arbatos? O gal šampano? - teiravosi jis besisupdamas į chalatą. 

   Bet tai koks mielas chalatas. Melsvas, su baltomis dėmėmis ir meškiuko uodegėle ant užpakalio. Nužiūrinėjau jo kūną. Ties kairiuoju šonu buvo pragulų žymės, o ant krūtinės raudonas plėmas nuo mano skruosto. Vyro krūtinė yra pati geriausia pagalvė. 

- Vandens!!! Ir greičiau. - pusbalsiu surikau ir atsisėdau lovoje. 

   Jis išėjo. Kambaryje likau viena. Greit nuskenavau visas kerteles, akimis radau savo drabužius ir jau siekiau paimti, bet į kambarį įėjo Svajūnas, nešinas stikline su vandeniu. Pamiršau apie rūbus ir ištiesiau abi rankas. Godžiai išgėriau visą vandenį. Būčiau ir visą kibirą išgėrus. Svajus išlindo iš chalato ir dribtelėjo į lovą, kartu pervertė ir mane. 

- Ai nulipk, nes apvemsiu. - grasinau jam, bet Svajui buvo nusispjaut. Jis tik dar labiau mane spaudė ir juokėsi. 

Sugalvojau paklaust.

- Kaip aš čia atsiradau? 

- Nepameni? - nustebo Svajūnas. 

Papurčiau galvą ir nusišypsojau. 

- Vakar pasiėmiau tave iš namų, atvažiavom pas mane. Atėjo draugų. Jūs, panelės, išgėrėt du su puse butelio šampano, o mes - alaus. Tu sudaužei dvi taures, prieš tai apsipylusi save jų turiniu. Nebepastovėjai ant kojų, tai nunešiau į kambarį ir paguldžiau. Grįžau pas draugus, pusvalandį dar paūžėm, visi išsiskirstė ir atėjau pas tave. Miegojom. - papasakojo Svajūnas ir pagaliau nusivoliojo nuo manęs. 

- Ir daugiau... nieko? Tik miegojom? - paklausiau jo ir jis suprato apie ką aš. 

- Žiauriai tavęs norėjau, bet negalėjau. Tu girta buvai. Negalėjau naudotis tuo, negalėjau. Žinai, kodėl? Nes aš tave myliu, bliamba. Buvo žiauru. Gulėjau tave apsikabinęs ir kaip koks impotentas kartojau "negaliu, negaliu, negaliu". O aš galiu ir dar kaip! 

   Ėmiau kikentis. Tada surimtėjau ir karštai jį pabučiavau. 

- Dar vandens. - pasakiau.

- Ė, rimtai? Aš ką tik atsiguliau... - suraukė antakius Svajus. 

- Eik tik. - liepiau ir vėl pabučiavau. 

   Aš jį myliu. 

Nusiraukyk kiek širdis geidžia

   Ėjau iš darbo su Solveiga. Skubėjom, greit dėstėm savo pavargusias kojas viena už kitos. Nesidairėm, žiūrėjom tik sau po kojomis. Nekalbėjom, buvom per daug pavargę ir išsikalbėję per dieną. Beskęsdama savo mintyse nė nepastebėjau, kaip mums iš paskos vilkosi automobilis. Raudonas. Svajūno. 

- Ilgai man taip reikės vilktis? - išgirdau jo balsą ir atsisukusi pamačiau jį besišypsantį nuo ausies iki ausies. 

Solveiga iškart ėmė kikentis. Svajūno mašinoje sedėjo du vaikinai. Vienas įkišęs nosį į telefoną, o kitas žiūrėjo į mus. 

- Ko bėgat iš darbo? - paklausė Svajus. 

- Anksčiau išleido. - atsakiau. 

- Matai kaip. Nu tai ką, viso gero. - tepasakė jis ir nurūko keliu. Jo balsas buvo šaltesnis už šaltą, pasakyme girdėjau ironiją. Šlykščią ironiją. Ir staiga prisiminiau, kur aš tai girdėjau. Tą vakarą ant kalno, kuomet mūsų draugystė patyrė supernovą. 

   Baisingiausiai įsižeidžiau. Nežinau, tiesiog pasidarė koktu, kad mes nesimatėme visą dieną, o privažiavęs prie manęs jis sugebėjo ištarti vos "viso gero". Aš moteris. 

   Ir neatsakiau į jo žinutes. Į vieną atsakiau. Daviau suprast, kad man nepatiko tas "viso gero", tačiau Svajūnas - vyras. Jis nesuprato. Ėmė skambinti. Aš neatsiliepiau, į žinutes neatsakiau. O tada jau ir jis suprato, kad kažkas negerai. 

   Gavau žinutę "viskas, atvažiuoju". Važiuok, važiuok. Aš nežadu išeiti. Mes jau atsisveikinom. Dar ir namų duris užsirakinsiu. Tačiau minutės bėgyje kažkas lyg šlapiu skuduru trenkė man per veidą. ir duris atrakinau, ir dar pati jam paskambinau, ir ėmiau eiti keliu ton pusėn, iš kurios jis turėtų atvažiuoti. Susitikome, aš jau buvau gerokai didelį kelio gabalą įveikusi pėščiomis. Šmurkštelėjau į mašiną ir sakau:

- Ko reikia? Aš skubu, sakyk greičiau. 

- Kur skubi? - paklausė. 

Greit sugalvojau melą. 

- Namie palikau puodą verdantį. Sriubą verdu. 

Svajūnas prunkštelėjo.

- Tik nevalgyk jos. - patarė, nes aš nemoku gaminti. 

- Tai? - apsimečiau negirdėjusi, ką jis pasakė. 

Svajus nusišypsojo ir atsiduso. Iš kišenės ištraukė citriną ir įdavė man į rankas. 

- Citr... 

- Citrina. Kad nustotum raukytis. Suvalgyk, nusiraukyk kiek širdis geidžia ir tada jau liaukis. - pertraukė jis mane ir paaiškino, kodėl duoda mano geltoną geltoną citriną.

Vien pažiūrėjus į ją man sutraukė lūpas. 

- O čia po citrinos. - pasakė ir ant kelių padėjo šokolado plytelę. 

- Aš per tave sustorėsiu. - pasipiktinau, nes šokoladų nuo jo turiu jau keturis per dvi dienas. 

   Jis palinko prie manęs ir stipriai pabučiavo, lyg pritardamas šiai minčiai, lyg to ir siekdamas. Atsakiau jam tuo pačiu, nes tiesiog kitaip negalėjau. Dar ir lipdama iš mašinos sugrįžau ir pabučiavau jį. Susitarėm rytoj vakare susitikti.

   Į namus nuskubėjau bėgomis. Gal iš laimės, o gal rimtai patikėjau savo melu, kad verdu sriubą ir man reik skubėti. 

Ok!

- Kaip tu, kaip dienėlė? - šį kartą Svajūnas buvo kalbesnis ir apipylė mane klausimais. 

   O aš patenkinta ir išsišiepusi pasakojau, juokiausi ir vėl pasakojau. Ir jis pats man daug papasakojo. Apie viską, ką veikė užsieny ir kodėl buvo išvykęs. Stovėjome ramioje mašinų aikštelėje, Svajūnas buvo padėjęs galvą man ant kelių ir įsijautęs kalbėjo. Aš žiūrėjau į jį ir galvojau "koks tu gražus", pusės jo žodžių gerai nenugirsdavau, todėl vis perklausdavau. Jo judančios rusvos lūpos taip viliojo ir traukė, jog pati nejutau kaip pasilenkiau ir pabučiavau jį. Jis perskrodė mane žvilgsniu ir tada pabučiavo mane pats. 

- Visgi myli mane. - pasakė ramiu ir patenkintu balsu, pakėlė galvą ir pagarsino muziką. 

   Ėmė makaluoti pirštais ir linguoti galva. Tuose gestuose įžvelgiau šokio judesius. Garsiai garsiai ir nuoširdžiai nuoširdžiai nusijuokiau. Svajūnas nutildė muziką. 

- Varom pasivažinėt? - pasiūlė ir užkūrė automobilio variklį. 

   Linktelėjau. Norėjau daugiau nei tik linktelėti. Norėjau šaukti ir klykti, kad sutinku, kad noriu, kad važiuojam. Jis paėmė mano ranką ir mūsų pirštai susinėrė. Kaip kokia dėlionė, idealiai tinkanti viena kitai. Laikė jis mano ranką, o aš jo. Laikėm ir nepasileidom nepaisant to, kad rankos ėmė nenormaliai prakaituoti. Tačiau tai rodos, netrukdė nei Svajūnui, nei man. Bėgius jis perjunginėjo laisva ranka, paleisdamas vairą. Geriau rizikavo nulėkti nuo kelio ar pasibučiuoti su kita juosta važiuojančiomis transporto priemonėmis, nei paleisti mano ranką. Nuo to mano kūnu bėgomis lakstė kraujas, viskas viduje virė, kunkuliavo, po to aušo ir vėl virė. Pilve neskraidė drugiai. Jame tarsi paukščiai suko lizdus.  Na, tiesiog buvo gera. 

- Ir aš noriu keistis, žinai? Ta prasme, aš buvau tau neištikimas tris kart. - prakalbo Svajūnas rimtu tonu. Apie neištikimybes visas aš žinojau ir dėl to labai pergyvenau. - Prieš kelias dienas supratau, kad laikas man surimtėti. Noriu kontrolės, noriu pastovumo, noriu Jos, kuri būtų visą dieną mano mintyse. O šiuo metu ta Ji esi tu. Būk gera, būk mano. Ką sakysi?  

   Šypsojaus. 

- Tu rimtai? - paklausiau nejučia. 

- Taip. Labai rimtai. - atsakė Svajūnas ir dar tvirčiau suspaudė mano ranką. - Tu keistai mane veiki, žinai? Nesi kokia išsišokėlė, isterikė, pamaiva ar šiaip nesuprantama moteris. Tu kitokia. 

   Į rankos suspaudimą atsakiau tuo pačiu, tik tris kart stipresniu. Akimirką patylėjau ir palaukiau. Gal jis dar ką nors sakys? Ir  pasakė: 

- Nekankink, tark žodį paskutinį. 

- Ok! - džiugiai sušukau ir išsišiepiau. 

- Ok? - paklausė jis sutrikęs. 

   Palinkau link jo ir karštai įsisiurbiau į lūpas. "Ok?" - galvojau. Rimtai? Aš tesugebėjau pasakyti tik ok? Gerai, kad dar susigriebiau pabučiuoti ir tai iš dalies pataisė visą šią situaciją. Įsivaizduoju save prie kokio nors altoriaus sakančią "ok" į klausimą ar sutinki tokį ir tokį imti į vyrus. Nuo tų minčių šiek tiek nuraudau ir Svajūnas netruko to pastebėti. 

- Aš išalkau. Tu ko nors nori? 

Atgavau savo spalvą ir atsakiau:

- Aha, norėčiau vištienos. 

O mes tylėjom

   Susitikom. Ilgai nesimatėm. Mėnesį ar du. Tada važiavom į kavinę. Ramiai paplepėti, atsigerti arbatos ar kavos. O gal tiesiog šiaip norėjom tokios aplinkos, kad būtų kur padėti akis ir nusukti žvilgsnį. 

- Kaip tu? - paklausė. 

- Gerai. - atsakiau. 

Svajūnas laukė, kol tęsiu, tačiau aš netęsiau. Jis šyptelėjo. 

- Išsamus atsakymas. 

   Ir tylėjom. 

- Tai papasakok ką nors. - paprašė ir akies krašteliu mane nužvelgė. 

- Neturiu ką. - pasakiau trumpai ir užsimerkiau. 

   Tylėjom. 

- Tai, o tu tu nieko nenori man papasakoti? - paklausiau smalsiau negu bet kada. 

- Tai... kad ne. Ai, buvau prie jūros. Šalta buvo, nejauku. 

   Ir tylėjom. O tylėjom ilgai. Atvykom į kavinę, aš užsisakiau žalios arbatos, o jis, kaip mažas vaikas man iš paskos. Padavėjos su arbata sulaukėm tylėdami. Aš panėriau į savo telefoną, jis irgi. 

- Ačiū labai. - padėkojau juodaplaukei padavėjai ir tuojau pat pasisaldinau arbatą. 

  Svajūnas nedėkojo. Svaigiai žiūrėjo kažkur man virš galvos ir tylėjo. Jo veidas buvo perkreiptas ir susimąstęs. Galėtum pasakyti, kad jo išraiška buvo kaip kokio stropaus mokinio matematikos pamokoje, labai įsigilinusio į uždavinį.

   Išgėrėm arbatą. Tiksliau Svajūnas išgėrė savąją ir pusę manosios. Nušvilpė man iš po nosies. Trūktelėjau pečiais.

- Begėdis. - pasakiau. 

   Dar pasivaikščiojom po prekybos centrą. Bet tylėdami. Ta tyla buvo įtartina, aš ėmiau kažko bijoti. 

   Grįžom į mašiną ir pasukom namų link. Aplink švietė gatvių žibintai, gatvėmis kursavo praeiviai, buvo gražu gražu ir gyva. O mes tylėjom. Lyg mirę ar prisisėmę vandens į burnas. 

- Galiu paklausti? - pasiteiravo Svajūnas ir bakstelėjo man pirštu į šoną, mat aš buvau nuo jo nusisukusi ir beveik miegojau. 

Linktelėjau ir atsisukau. 

- Aš tave myliu. Ir labai noriu, kad atsakytum: o tu mane myli? 

Akimirką tylėjau. 

- Ne. - trumpai nukirtau ir nuryjau šleikštulį gerklėje. Širdis daužėsi kaip po maratono, delnais bėgo prakaitas. 

- Aišku, ačiū už atsakymą. Labai norėjau žinoti. - ramiai kalbėjo Svajūnas. 

   Jis ėmė dainuoti. Jo nuotaika pakilo ir buvo geresnė nei prieš klausimą. Puikiai supratau, kad jis vaidina. Svajūnas visad buvo aktorius. Dabar jis įsijautė į laimingo berniuko vaidmenį, kad man į veną suleistų kaltės jausmo. O gal ir gėdos ar skausmo. 

   Iki pat mano namų mes tylėjom. Tylu buvo ir mano namuose. Fylkos nebebuvo. Nebebuvo nieko. Tik kažkoks keistas jausmas plėšėsi krūtinėje, kuris palaipsniui tai stiprėjo, tai rimo. Kiek daug žmonių šiandieną išgyveno savaip. Vieni laimėjo loterijoj, kiti palaidojo savo mamą, treti tiesiog tinginiavo, o aš... 

   Sėdėjau balkone ir žiūrėjau į mėnulį.

- Nieko tu nesupranti. - pagavau save sakant tai garsiai ir kone pykau ant besišypsančio mėnulio. 

   Užsirūkiau. Taip palinkau link cigaretės, kad rusenanti ugnis pagavo mano plaukų sruogą.

- Nu visai! - spiegiau ir gesinau plaukus. - Šūdas, šūdas, šūdas! 

   Užsidegė kelių langų šviesos gretimame daugiabuty, o aš nutilau. 

Oho

   Svajūnas man atsiuntė laišką. Mano pašto dėžutė buvo prikimšta įvairiausių reklaminių popierėlių ir skrajučių, todėl ten niekas netilpo. O kadangi netilpo, tai paštininkė atnešė laišką man į namus ir padavė į rankas. Laiškas kvepėjo riešutais. Padėkojau susiraukusiai paštininkei ir uždariusi duris atplėšiau voką. Atsisėdau fotelin, Fylka užuodusi riešutų kvapą šmurkštelėjo man ant kelių. Voke radau laišką ir dvi pupas. 

Labas, mano mielosios pupytės!
   Kaip laikotės, ar neužmušėte viena kitos? Aš jau neužilgo būsiu namuose. Dar liko sutvarkyti keletas reikalų. Pasakyk Fylkai, kad nupirkau jai naują apykaklę. Senoji jau visai susidevėjusi. O tau nenupirkau nieko, apsieisi, visko turi. Dar ir per daug, galėtum atiduoti labdarai. Tikiuosi, kad nusipirkai suknelę, kaip tau ir liepiau, mergaite. 

                                                                            Bučiuoju abi.

Jo rašysena tokia klaiki, kad vos įskaičiau žodžius. Pasiėmiau telefoną ir surinkau jo numerį. 

- Ar paskambinti nebūtų buvę paprasčiau? - užpuoliau jį klausimu, vos tik jis atsiliepė. 

- Norėjau prisiminti seną pomėgį. - pasigirdo kiek nuliūdęs Svajūno balsas. - Bet tu, kaip visada, viską sugadinai. - pridūrė jis nepiktai. 

- Eik šikt. - pasiunčiau jį ir labai nuoširdžiai nusijuokiau. Šitaip galėdavau juoktis tik tada, kai kalbu su Svajūnu.

- Turiu lėkt. Tik nevalgykit tų pupų. - įspėjo Svajūnas ir padėjo ragelį. 

   Numečiau telefoną ant sofos ir kartu su Fylka nupėdinom į virtuvę. 

- Žinai ką? - kalbėjau su kalaite. - Einu nupirkti mums ko nors skanaus. Kiniško maisto? - žiūrėjau į šunytę ir laukiau kokio nors ženklo. 

   Fylka pavizgino uodegą, aš apsirengiau ir išėjau. 

   Kinų restoranėlyje užsisakiau aštrios vištienos ir sparčiu žingsniu ėjau į namus, kad neatšaltų ir kartu su Fylka pasimėgautumėme šiltu maistu. Man taip beskubant susipynė vargšės kojos ir aš išsitiesiau ant šaligatvio. Veidu trenkiausi į betoninį grindinį ir jaučiau, kaip iš nosies pasipylo kraujo upeliai. 

- Višt... Ai tiek to. - man besivartant ant šaligatvio, pribėgo benamis katinas ir uoliai nusivilko maišelį su mano ir Fylkos kinietiška višta. - Skanaus. 

   Ranka braukiau per nosį ir mėginau atsikelti. Skaudėjo? Nepasakyčiau. Labiau skaudėjo, kad katinas nusinešė valgį ir dabar su Fylka vėl turėsim tenkintis sumuštiniais. Na, arba koldūnais. 

- Panele, jums viskas gerai? - išgirdau malonų moterišką balsą. 

- A... aha, taip. - atsakiau į malonų klausimą ir susikišau pusė servetėlės į nosį. 

Man prieš akis stovėjo ponia. Na, maždaug šešiasdešimties, iš raukšlių ant veido galėčiau sakyti, kad turi nemažai vaikų ir anūkų. Jai už kojos slėpėsi ir drebėjo mažytis šunelis. Drebėjo iš pykčio ar iš baimės - negaliu pasakyti. 

- Žibute, nebijok. - padrąsino šunelį ponia ir šypsojosi. 

Aš pagaliau pakilau nuo šaligatvio ir nusivaliau paltą. 

- Tai bent parkritau. - burbtelėjau ir vis dar mintyse laidojau vištieną. 

- Susižeidėte. - pasakė ponia ir pirštu parodė man į nosį.

- Ak, niekis. - numojau ranka.

Mano pilvas garsiai garsiai sugurgė, o ponia ėmė drausminti savo šunį, esą jis urzgia. Prapliupau juokais, o man iš nosies iškrito servetėlė. Maloniai linktelėjau poniai ir šios dvi nuėjo. Buvo jau gan vėlu, todėl mąsčiau, kur tokiu metu gali eiti tokio amžiaus moteris. Tačiau ilgai nesukau dėl to galvos ir susikoncentravau į ėjimą. 

Grįžau tuščiomis. Nusispyriau batus, išsinėriau iš palto ir palindau po dušu. Pažvelgiau į veidrodį - nosis buvo patrigubėjusi kaip ir problemos mano gyvenime.

- Oho. - pasakiau ir pirštu badžiau nosį. 

Atrodai kaip pavasaris

- Mink, ko tu nemini! - klykiau ir iš visų jėgų stūmiau pedalus kojomis. 

- Minu, bet niekas nevyksta! - rėkė man atgal Solveiga. 

- Eik šikt! - suspiegiau dar garsiau ir nulipau nuo dviračio. 

Taip mes važiavome dviračiu, skirtu važiuoti dviems asmenims. Galų gale nepajudėję nė penkiasdešimt metrų, mes nuvedėme tą įrenginį atgal į vietą, iš kurios jį ir išsinuomavome. Nuomininkas juokinga skrybele buvo malonus ir pasiūlė grąžinti pinigus, tačiau mes jų neėmėme. Tai ne jo kaltė, kad dvi karštakošės nemoka dėsningai minti pedalų. 

- O, žiūrėk! - sušuko Solveiga ir pirštu bedė į ant sienos kabantį skelbimą. - Šiandien, septintą vakare teatre - spektaklis. 

- Kaip netikėta, kas ten daugiau gali vykti? - sarkastiškai atsakiau ir abejingai pažvelgiau į popieriaus lapą. 

- Varom! - pasiūlė ji ir ėmė juokingai staipytis. Manau, ji vaidino teatro aktorę ar kažką panašaus, bet nesu tikra. 

   Prunkštelėjau. Ne dėl to, kad man nepatinka teatras. Tiesiog tokiose vietose lankantis reikia deramai apsirengti, o mano plėšyti džinsai, nuskalbta palaidinė ir apsipūkavęs paltas tam aiškiai netiko. Tada staiga prisiminiau Svajūno atsisveikinimo kalboje nuskambėjusius žodžius, jog man reikia nusipirkti suknelę. Neva prireiks. 

- Neturiu ką apsirengti. - pasakiau Solveigai ir timptelėjau už palto skverno. 

- Tiesa, tu rengiesi siaubingai. - atšovė ji ir susimąstė. - Bet, žinai, galiu paskolinti tau kokį savo rūbą. Tik, aišku, aš tave prižiūrėsiu, kad nesuteptum ar nesuplėšytum. - pridūrė ir bakstelėjo alkūne man į šoną. 

- Aš už tave daug žemesnė... - pasakiau ir taip leidau jai atsipeikėti. 

- Na taip... - liūdnai sutiko su manimi Solveiga ir pasiėmė sau už klubų. - Tu pavydėtinai liekna. 

   "Liekna" man niekada nebuvo komplimentas, todėl nepadėkojau ir visai į tai nereagavau. Solveiga žiūrėjo į netoliese esančią drabužių parduotuvę. 

- Ne. - iš karto pasakiau, kol jai nekilo kokia mintis. 

- Taip. - paprieštaravo mano draugė ir pagriebusi man už rankos nupėdino tiesiai tos parduotuvės link. 

   Skeptiškai į tai žiūrėjau. Man nepatinka apsipirkinėti, kadangi tiesiog aš to daryti nemoku. Išsirenku visad pirmus po ranka papuolusius drabužius ir viskas. Mėgstamiausia mano apranga - mano švelnus koldūnais kvepiantis chalatas ir minkštos šlepetės. 

Nors ir žiema, lauko temperatūra nebuvo žema. Nulis, gal aukščiau nulio. Sniego nebuvo. Buvo, bet dingo taip greit, kaip dingsta meilė po vestuvių. Oras buvo pasakiškas, todėl Solveiga pasiūlė:

- Apnuoginkim kojas. - šitai pasakiusi ji kilstelėjo savo ilgą sijoną iki kelių ir laiminga žiūrėjo į savo vasaros įdegiu papuoštas kojas. 

   Pro mano suplyšusių džinsų skyles matėsi visiškai baltos, mėlynėmis nusėtos kojos ir keletas randų. Geriau įsižiūrėjus buvo galima pamatyti, kad dar kyšojo vienas kitas plaukelis, bylojantis apie mano netobulus įgūdžius depiliuojantis. 

   Parduotuvėje buvo pilna įvairiausių drabužių. Raudonų, juodų, pilkų, margų, su kaspinais ir be jų, papuoštų kristalais, išsiuvinėtų, neriniuotų, kailiuotų ir pūkuotų, ilgų ir trumpų suknelių, palaidinių juokingais užrašais ir paveikslėliais. Čia pat buvo sudėlioti ir batai. Pirmoje eilėje kaip kokie kariai susirikiavę masyvūs batai, antroje - laisvalaikio ir sporto bateliai, o trečioje eilėje - grėsmingai atrodantys lakuoti aukštakulniai. Raibo akys, svaigo galva ir kilo noras kuo grečiau iš ten nešdintis. Štai ir Solveiga atbėgo tiesiai į mane ir į rankas įteikė krūvą pakabų su rūbais. Prievarta nustūmė į persirengimo kabiną ir užrėmusi duris grasino:

- Kol visko nepasimatuosi - iš čia neišeisi. 

Atsidusau ir matavausi drabužius vieną po kito. Iš visos daugybės apsirengimų, labiausiai patiko viena žalia suknelė. Ji buvo iki pat žemės ir dar šluostė ją. Būtent su šituo apdaru ir išlindau iš ankštos kabinos pasirodyti draugei. 

- Atrodai kaip pavasaris... - susižavėjusi ji žvelgė į mane ir plojo. 

Nuraudau. 

- O dabar kaip prinokęs obuolys! - juokėsi Solveiga ir baksnojo pirštu į skruostą. - Žodžiu, imam! 

O ką mes? Mes paprastos merginos - ėmėm ir paėmėm.

Toks užpakalis

   Fylka užmigo, o aš išėjau į kavinę. Po pažastimi tempiausi naujausią mados žurnalą. Man patinka žiūrėti į moteris, kurios moka rengtis. Slapčia ir aš troškau taip mokėti. Bet pirmiausia man reikėjo išmokti kitokių dalykų. Žodžiu, stovėjau prie baro ir užsisakinėjau kavą. 

- Norėčiau tokio užpakalio. - pasakė moteriškas balsas ir pajutau į mano sėdmenis susmengantį pirštą. 

Atsisukau. Prie pat baro buvo staliukas, o prie jo sėdėjo porelė. Mergina ir vaikinas. 

- Atsiprašau, kai atėjau jūsų nebuvo. - pasakiau ir pasitraukiau toliau, nes stovėjau įžūliai atkišusi užpakalį jiems tiesiai prieš nosis. Ir kaip aš neišgirdau, kad jie atėjo? Žinoma, apkaltinau žurnalą ir savo pernelyg didelį įnykimą į jį. 

- Viskas gerai. - maloniai atšovė tamsiaplaukis vaikinas, o jo partnerė dar kartą bakstelėjo pirštu man į sėdmenis. 

- Sportuojate? - paklausė ji. 

- Nuo pirmadienio. - atšoviau ir prapliupau juokais.

   Mergina taip pat ėmė juoktis supratusi, ką turiu omeyje. Vaikinas buvo įlindęs į valgiaraštį ir tyliai švilpavo. Netrukus atkeliavo ir mano kava, atsisėdau visai netoli judviejų. Iš pradžių baigiau žiūrinėti žurnalą, o vėliau tiesiog stebėjau į kavinę ateinančius ir išeinančius žmones. Man iš dešinės paauglių būrelis ginčijosi kuri pica skanesnė, iš kairės vienas sėdėjo pusamžis vyras su šiandienos laikraščiu rankose. Keista, tačiau tą patį puslapį jis buvo atsivertęs geras penkiolika minučių. Na, o man priešais akis šnekučiavosi ir valgė porelė, kuriai atkišau savo užpakalį prieš pat pietus. Mergina it kokia ožkelė kramsnojo salotas, o tamsiaplaukis pirštais dorojo kažkurią vištos dalį. Kurį laiką nematomai juos stebėjau. Abu kažkuo priminė mus su Svajūnu. Juokėsi, tepliojo vienas kitą savuoju maistu, bėrė druską kits kitam į gėrimus ir visaip kitaip išsidirbinėjo. 

   Baigiau savo kavą ir pasidarė apmaudu. Dar nenorėjau eiti namo, o ir Fylka dar bus neatsikėlusi. Ta kalaitė virto tikra mano drauge, su kuria aš kalbuosi, juokauju ir žiūriu teliką vakarais. Nors ji valgo kaip už du ir anksti ryte keliasi tuštintis, pamažu imame sutarti. Tiesa, gudruolė šiąnakt norėjo miegoti  lovoje kartu su manimi. Deja, tokiam suartėjimui dar nesu pasiruošusi, todėl teko vargšę ištremti į vonios kambarį. Ten šiltos grindys, minkštas rusvas kilimėlis ir daugybė neskalbtų drabužių, su kuriais jai patinka žaisti. 

   Ir porelė baigė valgyti. Vaikinas tvarkingai sukrovė indus ir nunešė prie baro. Kažką malonaus pasakė už jo stovinčiai baristai, kadangi ši išsišiepė nuo ausies iki ausies. Nė nemaniau, kad anosios šypsena tokia graži. Tamsiaplaukis grįžo prie staliuko, atsisėdo ir įsmeigė akis į savo merginą. Ši pasakojo kažką labai linksmo, kadangi plačiai šypsojosi, kikeno ir retkarčiais praradusi kvapą trankė delnais sau per kelius. Tai juokas turbūt. O jos klausytojas tiesiog svajingai žiūrėjo į merginą. Jo akys tarsi maži deimantukai žibėjo akiduobėse ir nė nesidairė į šalis. Iš jo nervingai viena į kitą trinamų rankų supratau, kad jis nesitveria laime, kad turi ją. Kartais atrodė lyg koks sėlinantis žvėris, kuris tuoj ims ir puls vargšę merginą ir taip užmyluos, jog iš jos neliks nieko. 

- Graži ta meilė, kai žiūri iš šalies. - sušnabždėjau ir apsivilkusi paltą nuėjau išėjimo link.  

Keli pinigėliai ir kramtoma guma

Pabudau, nes jutau ant savo veido kažką labai drėgno. Galvojau, kad vėl stogas prakiuro. Mat gyventi pačiame paskutiniame seno butnamio aukšte yra kažkas tragiško. Keliuosi dar ne visai pramerkusi akis ir kaktomuša susiduriu su Fylka.  

- Šūdas, pamiršau, kad tu čia. - susikeikiau. - Ko nori? Valgyt? Gert? - ir viena, ir kita kišau jai po nosimi, tačiau ji tik trypčiojo ir sukiojo savo drėgną juodą snukį.

- Tu rimtai? - paklausiau jos, kai susivokiau, kad ji nori atlikti gamtinius reikalus. - Nekenčiu šunų. - burbėjau ir rengiausi striukę, aviausi batus. Man bedarant kilpą antrajam batui, Fylka buvo dingusi. 

- Eik čia, kvailas šunie. - kviečiau ją ir mėginau švilpti, tačiau man neišėjo. Niekada nemokėjau švilpti, tai kodėl tada mėginau nė nežinau. Man dažnai atrodo, kad dalykai patys išsimoksta, kuomet ilgą laiko tarpą jų nedarai. Niekada nemokėjau gaminti, tačiau gal šiandien jau moku? Niekad nemokėjau megzti, bet jei pabandyčiau šiandien, gal jau mokėčiau?  Tikriausiai ne. 

Fylka sugrįžo dantyse nešina mano pirštinę. 

- Surinksiu tuos tavo kakučius, tik ne su savo pirštine, gerai? - kalbėjausi su kale, kuri, atrodė, ne tokia ir kvaila. 

Palikome butą. Pėdinome šaligatviu parkelio link, mėginau surasti jai kokią nors atokesnę vietelę. Tačiau Fylka rodėsi arba be kompleksų, arba labai prispirta reikalo. Su visu pavadėliu ištrūko man iš rankų ir grakščiai atsitūpusi tuštinosi. Prisėdau ant prie pat esančio suolo ir kvėpavau gryną orą. Pro mus ėjo kažkokia moteris. 

- Nepamirškit surinkti. - sako ir rodo pirštu į sulinkusią Fylką. 

- Aha. - pažadėjau ir įtraukiau varvančią nosį. 

Kalaitė jau buvo baigusi savo reikalus, linksma ir laiminga atšuoliavo iki manęs. Pakilau, iš kišenės išsitraukiau maišelį, sugriebiau garuojančius Fylkos vakarykščius koldūnus ir jau ruošiausi mesti į šiukšlių dėžę. Tačiau to nepadariau. 

- Palūkėkit, nemeskit. - už savęs išgirdau prikimusį vyrišką balsą. - Nemeskit, panele. - pakartojo balsas ir aš atsisukau. 

Už manęs buvo apdriskęs, barzdotas, purvinas benamis. Po kairiaja akimi stūksojo giliai įrėžtas randas, o viršutinė lūpa buvo patinusi. 

- Labai nemalonu išvynioti tokius. - lyg juokais pro ašaras pasakė vyras ir sudėjo delnus lyg melsdamasis. 

Tą maišelį laikiau vos dviem pirštais. Nors, tiesą sakant, beveik vienu, todėl man pajudėjus paketėlis iškrito iš rankų ir tėškėsi ant šaligatvio. Fylka išsigando ir atsitraukė, po to pribėgo pauostyti ir atpažinusi savo darbą vėl atsitraukė. 

- Ko norit? Valgyt? Gert? - pasiteiravau.

- Na, tiesą pasakius... . - mykė vyriškis ir vienu akies krašteliu žvilgtelėjo į šiukšlių dėžę. 

- Abiejų, taip? 

- Mhm. - nedrąsiai linktelėjo vyriškis ir susikišo rankas į kišenes. 

Aš irgi susikišau rankas į kišenes. Rankas netrukus ištraukiau, o delnuose buvo vos keli pinigai ir praplėštas gumos pakelis. Apmaudžiai pavarčiau rastą turinį  tarp delnų ir jau kišau viską atgal, bet vyriškis prabilo:

- Palūkėkit, panele. 

Jis ištiesė delnus. Gražiai įdėjau tuos kelis pinigėlius ir kramtomą gumą. 

- Daugiau nieko neturiu. Nebent palūkėtumėte, kol grįšiu iki savo buto. 

- Galiu paglostyti jūsų šunį? - paklausė benamis ir išsišiepęs žiūrėjo į medžius uostinėjančią Fylką. 

- Nežinau, ar ji leis. - gūžtelėjau pečiais ir vėl įtraukiau varvančią nosį. 

Vyras susidėjo mano įteiktus daiktus į vidinę striukės kišenę ir pamažu artinosi link šuns. Fylka pastebėjo artėjantį pilką žmogų ir sustingo. Akimirką suakmenėjusi, ji ėmė vizginti uodegą ir laižyti vyriškiui rankas. Buvau šiek tiek priblokšta, nes į mane kalaitė pirmą kart reagavo visiškai kitaip. 

- Fylka, brangioji, kaip laikaisi? - šnabždėjo jis. 

Žiūrėjau išpūtusi akis. 

- Buvau jos šeimininkas iki kol turėjau ją atiduoti geram berniukui, kadangi nebepajėgiau išmaitinti. - aiškino vyriškis, pamatęs mano pabalusį veidą. 

Nusiraminau. Supratau, kad tas geras berniukas yra Svajūnas. 

- Galite dažniau ateiti ją aplankyti. - pasiūliau.

Vyriškis linktelėjo ir atsisveikinęs su kalaite nuėjo savais keliais. Pakėliau iškritusį maišelį ir įmečiau į šiukšlių dėžę. Tiesa, esančią kitapus kelio.  Pasikviečiau Fylką ir abi grįžome į vidų. 

Koldūnus mėgsti?

Išviriau koldūnus ir prisėdau prie stalo. Saulė dailiai švietė į kriauklėje gulinčius neplautus indus. Lyg su pirštu rodė, kad jie ten stovi ir man reikia išplauti. Pažvelgiau į savo tobulai sutvarkytus nagus ir tiek. Susukau plaukus į kuodą, prisikroviau pilną indą koldūnų, užliejau juos grietine ir apibarsčiau aštriausiais prieskoniais. Dar nė nebuvau išlindusi iš savo chalato. 

Man bevalgant, kažkas beldė į duris. Atidariau, o už jų stovėjo Svajūnas. 

- Vėl aldadrikuoji? - paklausė. 

- Mhm. - tepasakiau, nes dar nebuvau nuryjusi kąsnio.

Svajūnas įtempė nosį ir užuodė mano bute tvyrantį koldūnų kvapą. 

- Užeik, pavaišinsiu. - pasiūliau jam ir apsilaižiau lūpas.

- Ne, aš skubu. Išvykstu į užsienį porai savaičių, užsukau atsisveikinti. Ir dar šio bei to paprašyti... - nekaltai, tačiau labai optimistiškai kalbėjo jis. 

Aš linktelėjau taip leisdama jam tęsti. 

- Ė... tu... šitą... Gali pagloboti mano šunį? Tik dvi savaites, prašau. - prašė jis ir žiūrėjo man tiesiai į krūtinę. Po chalatu buvau visiškai nuoga, susivokiau, kad, galbūt, matosi per daug ir labiau susivysčiau į chalatą. 

- Aš nekenčiu šunų. - dar kartą jam pakartojau, kuomet pamačiau iš už jo išlindusią šuns uodegą. 

- Maldauju. Aš daugiau neturiu tokių pažįstamų, kurie įsileistų Fylką į savo namus. Beje, ji nepadarys tau daugiau netvarkos, negu pas tave yra visad. - šaipėsi Svajūnas. 

- Ir kur tu išvyksti? - pasiteiravau, tačiau Svajūnas klausimą praleido pro ausis ir priėmė tai kaip teigiamą atsakymą. Stipriai mane apkabino. 

- Ačiū, tu nuostabi! - dėkojo ir tuo tarpu bučiavosi su savo šunimi, tad nesupratau, nuostabi aš ar jo kalaitė. - A... aš darbo reikalais. Man reikia. - paaiškino. 

Perverčiau akis ir ištiesiau ranką, prašydama pavadėlio, kurio kitame gale tas juodas blusų maišas. Svajūnas žiūrėjo į surauktą mano veidą ir abejojo. 

- Nenuskriausiu aš jos. - užtikrinau ir priėjau arčiau. 

Kalaitė nusičiaudėjo ir atsitraukė. Aiškiai jai nepatikau, kaip ir ji man. 

- Štai. - atkišo delną Svajūnas su pinigais. - Gerai ja pasirūpink. Ir nusipirk sau kokią suknelę. Kai grįšiu, tau jos prireiks.
Linktelėjau ir daugiau neklausinėjau. Pagriebiau pavadėlį ir įsivedžiau Fylką į kambarį. Svajūnas pasilenkė mane pabučiuoti, o aš atsukiau skruostą. Visiškai nenorėjau savo lūpomis liesti jo, kada prieš kelias minutes jis vos nelaižė savo šuns snukučio. Jis aistringai pakštelėjo, nusišypsojo ir mudviem pamojo. Uždariau duris, užrakinau ir pro akutę nulydėjau Svajūną lipantį laiptais žemyn. Jam dingus iš akiračio atsitraukiau, pažvelgiau į šalia manęs tupinčią kalę ir paklausiau:
- Koldūnus mėgsti?
Abi valgėmė ir žiūrėjome kažkokią kvailą laidą apie gyvūnus, kurioje šunys keistai elgiasi, o žmonėms tai juokinga. Juokiausi ir aš, vis baksnodama alkūne Fylkai į pilvą.
- Ir tu tokia kvaila. - pasakiau ir nusikikenau.

Niekas nėra manęs taip apkabinęs

Tą vakarą mes visi labai pasigėrėm. Jaučiau, kaip lubose ėmiau matyti žvaigždes, o grindyse, atrodė, pilna laiptų, kuriuos turiu peržengt. Mano geriausia draugė Solveiga visad buvo mano pašonėje. Tai laikė už parankės, tai lydėjo į tualetą vemti, tai stūmė nuo manęs nepažįstamus vaikinus ir traukė jų rankas man iš po palaidinės. Dėkojau jai mirksėdama blakstienomis, nes kažką rišliai sukalbėti man jau nebepavyko. 

Radau kažkokią violetinę sofą ir nugriuvau ant jos. Visos galūnės tarsi išsijungė, aplink sklindantys garsai pritilo, vaizdas tapo paprastesnis, susiliejo. 

- Jau out? - išgirdau pažįstamą balsą. Tai buvo Svajūno balsas. Kartu su juo į mane žvelgė ir kažkokia raudonplaukė mergina, primenanti tas merginas, kurios trina savo užpakalius gatvėse. Ji skaniai kvepėjo. Tortu ar kuo. 

- Čia tavo buvusi? - tyliai sužnabždėjo skaniai kvepianti nepažįstamoji ir vis dar neatitraukė nuo manęs akių. 

- Aha. Graži, ane? - ištarė Svajūnas ir pirštu bedė man į nosies galiuką. Jo pirštas atsidavė duona su česnaku. Susimaišius kvapams mane vėl supykino ir aš šoktelėjau. Atsisėdau. Abu jie atsitraukė per saugų atstumą, jei aš sumanyčiau atpilti skanius suši gabalėlius. Tačiau jie liko kur ir buvę, o raudonplaukė atsisėdo šalia manęs. 

- Gal nori vandens? - maloniai pasiteiravo ir žiūrėjo į Svajūną lyg sakydama, kad jis turi jo atnešti. 

- Vandens? Kur aš gausiu vandens dabar? - juokėsi ir šiek tiek pyko Svajūnas, tačiau raudonplaukė nenusileido ir žvilgsniu privertė jį eiti ieškoti vandens. 

Iš tiesų ji norėjo, kad mudvi liktume vienos. Svajūnui išėjus, nepažįstamoji paėmė mane už rankos ir ėmė čiulbėti:

- Kaip tu? Mačiau ramsteisi sienomis, labai sunerimau. Su tavimi buvusi draugė kažkur dingo su tuo simpatišku blondinu. Aaaa, norėčiau būti aš jos vietoje! 

- Kas tu tokia? - paklausiau gan šiurkščiai, tačiau ji suprato, kad kitaip man neišėjo. 

Mergina nesutriko, paleido mano ranką ir atsirėmė į sofos atlošą. 

- Kaip čia tau pasakius. Aš Svajūno sesuo. Tačiau ne tikra sesuo. Ta prasme mūsų venomis teka ne visai tas pats kraujas. - paaiškino ir stebėjo mane. 

- O... 

- Kur aš buvau anksčiau? - padėjo ji man. - Anksčiau aš gyvenau toli nuo čia. Tačiau ten, kur buvau, man labai nepasisekė, todėl grįžau. Svajūnas man pagelbėjo... 

- Tai per tave jis įklimpo į skolas? - įžūliai ir kaltinamai paklausiau, jaučiausi kiek prasiblaivėjusi. Galbūt atkutau nuo tokių naujienų. 

Raudonplaukė sutriko, nuleido akis, o jos skruostai nusidažė tokiu lengvu raudoniu, kad atrodė, lyg koks dailininkas būtų paliejęs akvarelės. Supratau, kad atsakymas į mano klausimą buvo daugiau nei "taip". Puoliau ją ir stipriai apkabinau. Suspaudžiau taip tvirtai, kad akimirką nebegirdėjau jos kvėpavimo. Tada atleidau ir paglosčiau galvą.

- Viskas gerai. Viskas baigėsi. - pasakiau, nors nė nesupratau apie kokias problemas ji kalba ir kas jai nutiko. 

Mergina akimirką tylėjo ir mėgino suvokti ką tik įvykusį reiškinį. 

- Niekas nėra taip manęs apkabinęs. - atviravo raudonplaukė, o aš tik gūžtelėjau pečiais. 

- Jei norėsi pakartoti - sakyk. - pasiūliau ir prieš akis išvydau stiklinę su vandeniu. 

Svajūnas šypsojosi ir didžiavosi savo padarytu darbu, atrodė, lyg laimėjęs milijoną ar išgelbėjęs pasaulį nuo sunaikinimo. Pagriebiau šaltą stiklinę ir išgėriau jos turinį iki pat dugno. Stiklinė šiek tiek atsidavė česnaku, tačiau dabar manęs tas kvapas jau nebe erzino. 

Grįžo ir Solveiga, ir blondinas. Aš likau ant sofos, nusiaviau aukštakulnius ir klausiausi Solveigos pasakojimo. 

Eik, išsimiegok

Nemiegojau jau dvi naktis. Mintys kaip garsiausia muzika ūžia galvoje ir neleidžia užmigti. O dabar fone grojanti rami daina  tiesiog liūliuoja, vokai ima sverti tonas.
- Kaip man patinka važinėti po naktinį miestą! - staiga pusbalsiu prabilo Svajūnas. 

- Čia buvo sarkazmas, kad patinka ar patinka, kad tikrai patinka? - pasiteiravau. 

Svajūnas ėmė juoktis. 

- Patinka, kad patinka. Kodėl turėtų būti sarkazmas? - vis dar juokdamasis klausė jis.

- Tai kad gan ironiškai nuskambėjo šitas tavo pasakymas po to, kai dešimt minučių prastovėjome spūstyje. - paaiškinau ir iš popierėlio išvyniojau saldainį.  

Tačiau patikėjau, kad jam tikrai patinka, kadangi dažniausiai ir susitikdavome tik vakarais, tik jo mašinoje. Dabar. Anksčiau mūsų pasimatymai buvo labiau, kaip čia pasakius, atviresni pasauliui. Kavinės, barai, klubai, parkai, gamta. O dabar jaučiuosi, lyg jis slėptų tai, jog mes susitinkame. Nedrįsau jo paklausti kodėl taip, tačiau Svajūnas lig pajuto manyje rusenantį klausimą ir prabilo:

- Susiradau darbą. Keliuosi šeštą, grįžtu aštuntą. Visiškai nebeturiu gyvenimo. 

- Kam tau darbas? - pasiteiravau, kadangi Svajūnui pinigų niekada netrūkdavo, jis padėdavo savo tėčiui garaže, vis gaudavo dalį ir jam užtekdavo. 

- Matai... Turiu skolų. - nedrąsiai pasakė jis ir sustojo prie raudonos šviesoforo šviesos. Jo veidas buvo tyrai rusvas, lyg ką tik prinokęs obuolys. 

Po mūsų išsiskyrimo jis tapo labai keistas. Nebe tas svajingas berniukas, siunčiantis juokingai mielas eiles man į telefoną. Kaip visiškai kitas žmogus. Ne Svajūnas, o koks nors Žydrūnas ar Ramūnas.  

- Tačiau viskas bus gerai! - linksmai tęsė jis ir dabar jo veidas tapo žalias. 

- Kiek esi skolingas? - paklausiau ir išsitraukiau piniginę. Buvau pasiryžusi atiduoti jam visus savo pinigus.

- Tu tiek niekada neturėsi. - pašaipiai pasakė Svajūnas ir ėmė juoktis. Tačiau jo juokas greitai priduso ir viską užbaigė gilus atodūsis. 

Delnuose sugniaužiau savo raudoną piniginę ir žiūrėjau į kelią. Išsilupau dar vieną saldainį. Man nespėjus jo įsidėti į burną, Svajūnas griebė už mano rankos ir tarė: 

- Dabar suvyniok jį atgal. 

Žiūrėjau į jį. 

- Tiesiog suvyniok. - rimtai tarstelėjo ir paleido mano ranką.

Paklusau. Iš kišenės išsitraukiau suglamžytą popierėlį, jį išlyginau kiek galėjau ir įdėjau saldainį. Kruopščiai lanksčiau kampelius ir vysčiau šokoladinį stačiakampėlį. Baigiau ir atkišau saldainį Svajūnui prie pat akių. 

- Va. - išrėžiau. 

- Dabar paimk naują saldainį ir palygink juos abu. Jei įvardinsi skirtumus teisingai, gausi siurprizą. Jei ne, eisi namo pėščiomis. - Svajūnas metė dar vieną iššūkį ir atrodė labai rimtai nusiteikęs. Mane tai kiek gąsdino, todėl kaip kokia marionetė vykdžiau jo nurodymus. Pasiėmiau gerąjį saldainį į vieną delną, o pervyniotąjį - į kitą. Žiūrėjau į juos abu, varčiau tarp delnų. 

- Šis atrodo pavargęs, negražus ir neskanus. - pasakiau pakėlusi pervyniotąjį saldainį. - O šis - viliojantis, gardus ir gražus. 

- Šaunuolė. Vežu tave namo. Eik, išsimiegok, nes tu kaip tas saldainis tavo kairėje rankoje. - paskutinius žodžius Svajūnas išdainavo plonu balseliu ir suraukta nosimi.

Dar girdėjau dūzgiantį variklį ir jaučiau Svajūno tvirtas rankas, o dabar guliu savo lovoje, ryto saulės spinduliai duria į akis.  Noriu kavos. 

Per tą Dovydą spyriau savo katinui

   Susitikau su savo tikrų tikriausia pussesere. Mes buvome nesimatę gerus tris metus. Ji atvyko pas mane į svečius su savo vaikinu Dovydu. Jie pora jau apie du metus jeigu neklystu. Raminta (toks mano pusseserės vardas) vilkėjo ryškiai žalią megztuką, jos ilgi rudi plaukai buvo susukti į stambias garbanas, o lūpos kruopščiai padažytos raudonu lūpdažiu. Ji atrodė kerinčiai. Iš esmės mūsų veido bruožai buvo labai panašūs, kadangi mūsų tėčiai - dvynukai. Turėjome vienodas kaktas, nosis, lūpas. Tik mūsų akys žibėjo skirtingomis ugnelėmis, o mano plaukai nurėžti taip trumpai, kad Ramintą net gąsdino. Ji kedeno savo blizgančius plaukus ir glaudė prie savęs, lyg matydama ką nors artėjant su žirklėmis. 

   Pasisėdėjome, išgėrėme arbatos. Aš - žalios, Raminta - su citrina, o jos vaikinas Dovydas - vaisinės iš prekybos centrų. Šnekučiavomės, dalinomės susikaupusiais įspūdžiais. 

- ...Ir tada persimoviau aukštakulnius, nes kojos tiesiog virto malkomis! - baigė istoriją Raminta ir kikeno, kikeno iš kažko, ką tik ji pati supranta. 

   Mus taip besikalbant apie įvairiausius dalykus, Dovydas prasitarė, kad susižadėjo su Raminta. Ant jos rankos gražiausio piršto pastebėjau gražų žiedą. Prabangų, tačiau visai nepilną meilės. Nežinau kodėl, tačiau suabejojau Dovydo nuoširdumu. Vakarui įsibėgėjus mano abejonės pasitvirtino. Visi lengvai įkaušom, po stalu pakišau jau antrą tuščią vyno butelį. Nusivilkau švarkelį ir likau sėdėti su gan atvira palaidine. Raminta taip pat nusivilko, tačiau jos apdaras liko kiek kuklesnis, todėl atsiprašiau ir nuėjau persirengti. Visiškai neturėjau noro sėdėti prie stalo su apnuogintais pečiais ir gilia iškirpte. 

   Man grįžtant užtikau juodu besibučiuojančius. Raminta buvo svajingai užsimerkusi ir apsivijusi savo būsimą vyrą rankomis, tačiau Dovydas neatrodė toks nuoširdus. Jis atrodė įsitempęs, jautė, kad aš įžengiau į kambarį, dar neatitraukęs lūpų nuo Ramintos atsimerkė ir žiūrėjo į mane. Aš šyptelėjau ir pamojau rankomis norėdama pasakyti "tęskit, tęskit, viskas gerai", tada jau sukausi išeiti, bet Dovydas sušuko:

- O, grįžai! Ateik, prisėsk! 

  Raminta atrodė lyg pakelta iš saldaus miego, šiek tiek nusivylusi, kad jis baigėsi, tačiau bandanti su tuo susitaikyti. Man neliko nieko kito tik vėl grįžti į savo vietą. Atsisėdau ir viskas vėl vyko kaip iki tol: Raminta vėl prisiminė naują istoriją ir ėmė pasakoti. Šiek tiek leidau sau nutolti nuo jos saldaus čiulbėjimo ir stebėjau Dovydą. Jis atrodė labai susidomėjęs manimi ir tiesiog ryjo mane akimis. Pajutau, kaip jo koja palietė manąją. Po stalu vyko savotiškos gaudynės, kadangi aš savo koją vis patraukdavau siekdama išvengti susidūrimo. 

- Einu atnešiu dar vynuogių. - pasakiau ir pakilau nuo stalo. 

Ką daryti aš jau žinojau. Grįžusi iš virtuvės ėmiau baisingiausiai plūsti man ant kelių atėjusį atsigulti katiną. Keikiausi taip riebiai, kaip niekada nesikeikdavau. Nebent visiškai viena ir įsitikinusi, kad niekas negirdės. Pasakojau šlykščius dalykus, sukūriau istoriją kaip permiegojau su trimis vyrais per vieną naktį ir  panašiai. Jutau, kaip Dovydas pamažu ima užkasti ne laiku išlindusią simpatiją man. Jaučiausi nugalėtoja, tačiau tuo pat metu jutausi klaikiai Ramintos akivaizdoje. Ji pakraupusi  klausė mano nuodėmingų istorijų. Aš jas pasakojau taip įtikinamai, kad būčiau laimėjusi kokį apdovanojimą už tobulą vaidybą. Šiaip man niekada nesisekė šitaip surežisuoti savo jausmų ir šitaip profesionaliai meluoti, tačiau tą vakarą manyje kažkas užgimė ir kuo toliau, tuo geriau tai dariau. 

   Supratau, kad gana. Dar spirtelėjau katinui į pauodegį visiškai už nieką, o jis vargšelis nesupratęs ką tokio blogo padarė tiesiog susirangė kampe ir užmigo. 

   

 Šiandien sužinojau, kad Dovydas su Raminta išsiskyrė, o aš ir toliau kasdien atsiprašinėju savo katino. 

- Tai gerai, kad ne per mane, ane? - sakiau murkiančiam kailio kamuoliukui ir sukišau jam į burną dar vieną skanėstą. 

Nežliumbk

Svajūnas paėmė mane nuo namų. Savo mažomis pėdutėmis nutapenau iki jo automobilio ir greitai šmurkštelėjau į vidų, nes norėjau pasislėpti nuo žvarbaus sausio vėjo. Atsisėdusi patogiai įsitaisiau ir užsisegiau saugos diržą. 

- Diržą segiesi? Nepasitiki manimi? 

- Seguosi, nes mama išmokė. - ramiai pasakiau ir mintyse iš karto įsivaizdavau mamos veidą. Dabar ji nežino, kad aš su Svajūnu. Tai, kad pamelavau savo motinai, mane trumpam prislėgė. 

- Viskas gerai? - susirūpino Svajūnas, kuomet užsispoksojau į vieną tašką. 

- A, aha, taip. Ką veiksim? - atsakiau ir nusišypsojau lyg niekur nieko, nupūčiau akyse sklandantį mamos veidą ir įsistebeilėjau į Svajūną. Jis trūktelėjo  pečiais, tačiau aš gerai žinojau, kad jis kažką yra sugalvojęs. Kitaip jo veido nepuoštų šelmiška šypsenėlė ir jis nesuktų automobilio vairo taip užtikrintai. 

Savo šaltu pirštu spūstelėjau magės mygtuką ir perjungiau dainą. Tada lengvu mostu pagarsinau ir atsilošiau sėdynėje. Svajūnas tylėjo, tačiau iš jo veido niekur nedingo ta keista šypsena. Galvojau. Po patirtos supernovos praėjo daug mėnesių. Ir būtent šiandien, šaltą žiemos dieną, jis man paskambino ir pakvietė susitikti. Aš vis dar neturėjau kito vaikino ar bent draugo. Jis taip pat. Tikriausiai. Nustojau domėtis jo gyvenimu jau seniai. Tylėjau, nežinojau, ką sakyti. Laukiau kokio nors paaiškinimo, tačiau veltui. Svajūnas nieko nesakys, aš jį pažįstu. 

- Nepyk, užsirūkysiu. - atsikosėjęs pasakė jis ir išsitraukė cigaretę. O aš jo ir nestabdžiau, kaip anksčiau. Linktelėjau ir nusukiau galvą į lango pusę. Lange mačiau žiebtuvėlio liepsną, kuri sutapo su mėnuliu lauke ir atrodė, kad jis buvo padegtas. 

- Kur mes važiuojam? - paklausiau neatsisukdama. Stengiausi, kad tai nuskambėtų kuo nerūpestingiau. 

Svajūnas išpūtė dūmą, tačiau nieko neatsakė. Tik pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Tai mane šiek tiek erzino, tačiau tuo pačiu metu itin intrigavo. 

Atvažiavome į degalinę. Ji buvo tuščia kaip ir mano galva pastaruoju metu. Nenuostabu, kad vidurnaktį iš trečiadienio į ketvirtadienį degalinėje nėra būrio žmonių. Svajūnas išlipo iš mašinos ir nuėjo į parduotuvę. Atsidariau mašinos veidrodėlį palubėje ir pasitvarkiau plaukus. Netrukus grįžo ir jis, nešinas kava. 

- Tau reikia cukraus? - paklausė, nors gerai žinojo, kad kavą aš geriu visiškai nesaldintą. 

- Ne, ačiū. - mandagiai atsakiau ir šildžiausi rankas laikydamą karštą kavos puodelį. 

Svajūnas kaip visada greitai išgėrė savo kavą, o aš savosios nė nepaliečiau. Savo kavą atidaviau jam. Jis su malonumu ją iš manęs paėmė, o imdamas tarsi specialiai paėmė už mano rankos. 

- Žinai, dviejų dalykų neįmanoma nuslėpti: slogos ir meilės. - paskutinįjį žodį Svajūnas pasakė taip garsiai, kad net krūptelėjau. 

- Jų ir nereikia slėpti, nes abu dalykai yra normalūs. - trumpai nukirtau. Dar kažką norėjau pridėti, tačiau sudvejojau ir nutylėjau. 

- Su meile tai kažkas nenormalaus. Tavo karti kava man tokia saldi. Tai nenormalu... 

- Kaip ir tai, kad aš dabar sėdžiu tavo mašinoje su tavimi. - prunkštelėjau ir užverčiau akis. Man darėsi koktu nuo jo kalbų, aš kone viriau viduje kaip toji kava puoduke. 

- Neeee, - mykė Svajūnas, - kad tu čia - labai normalu. Tu mane myli, todėl negalėjai atsisakyti. 

- Nemyliu. - atsakiau. 

Jis palinko arčiau manęs ir užkišęs pirštą už mano megztuko ištraukė grandinėlę, kurią jis man dovanojo. Pavartė ją tarp pirštų, nusišypsojo ir staigiu rankos mostu taip timptelėjo, kad grandinėlė ėmė ir nutrūko. Jis laukė mano reakcijos. Pravirkau. 

- Nežliumbk, tu niekada nežliumbdavai, dėl to man ir patikai. Tu visada buvai stipri. Niekada nerodydavai, kad tau skauda ar jautiesi ne kaip. Visada veide nešiojai saldžiai šlykščią šypseną, kurios tau visi pavydėdavo. - sakė man jis ir aš mačiau, kad mes jau beveik prie mano namų. 

O aš verkiau, verkiau vis labiau ir labiau. Rodosi, kad apraudojau visas savo nesėkmes ir parklupimus, atsiminiau visus įžeidžiančius žodžius mano adresu ir viską, kas buvo negera. O tada atsiminiau ir viską, kas buvo gera, tačiau nebėra, todėl ašaros nespėjo gaudyti viena kitos, rankovės buvo permirkusios, o nosis visiškai užkišta kaip koks vyno butelis.

- Atrodai baisiai, kai verki. - mestelėjo man tokią frazę Svajūnas ir kaip šuniukui numetė servetėlių pakelį. Ramunėlių kvapo, kokios man ir patikdavo, kokias visada pirkdavau. 

Jis uždegė šviesą mašinoje ir tik tada pastebėjau, kad jis vilkėjo raudonais marškiniais, kuriuos jam padovanojau gimtadienio proga, tačiau jis niekada niekada nebuvo jų vilkėjęs. Pamatęs, kad žiūriu į jo aprangą, Svajūnas patapšnojo per marškinius ir pasakė:

- Jie man padėjo ne vieną panikę nukabint. 

- Gera žinoti. - pasakiau kiek aprimusi ir nusišypsojau. 

- O tave ar pavyks? - pasakė ir paėmė mane už rankos. 

Žirafos žvaigždynas

Jis mane pasikvietė ant kalno, kur pirmą kartą man ištarė "myliu tave". Abu kartus buvo maloniai vėsi vasaros naktis, o dangus apsigaubęs žvaigždėta skara. 

- Žiūrėk, čia Žirafos žvaigždynas. - tarė Svajūnas ir pirštu rodė į dangų. 

- Meluoji, tokio žvaigždyno nėra... - kikenausi ir žiūrėjau į jo pirštą. 

Svajūnas prunkštelėjo ir atsisėdo ant žemės. Jo akys žiūrėjo į vieną tašką danguje, o lūpų kampučiai buvo pakelti. Jis nejučia šypsojosi. 

- Yra. Jis neryškus, tačiau Lietuvoje matomas ištisus metus. Tiesa, ne itin primena žirafą. - pasikrapštė galvą Svajūnas ir nekaltai šyptelėjo dar plačiau. 

Atsisėdau šalia jo ir mėginau žvelgti ten, kur ir jis, tačiau jo akyse atsispindinčios žvaigždžių švieselės atrodė daug gražesnės už bet kokį Žirafos ar kokį kitą žvaigždyną. Prisislinkau arčiau ir prisiglaudžiau prie Svajūno nugara. Mūsų nugaros laikė viena kitą. 

- Norėčiau, kad taip būtų amžinai. - tyliai pasakiau. - Kad tai tęstusi amžinai kaip ir žvaigždės gyvenimas. 

- Nieko nėra amžino. Net tobuloji žvaigždė patiria supernovą. - nukirto trumpai jis ir atitraukė savo nugarą nuo manosios. Atsistojo, susikišo rankas į kelnių kišenes ir ėmė leistis kalno papėde žemyn. 

Man nutirpo visas kūnas, ant šaltų savo skruostų jutau karštas ašaras. 

- Supernova... - tyliai tyliai pakartojau. 

Dabar tu buvai labai graži

Jis atidarė automobilio stoglangį ir išsitiesė. Užverčiau galvą ir žiūrėjau į atsivėrusį vaizdą. Dangus buvo  tamsiai mėlynas, jame mirgėjo žvaigždės. Stryktelėjau ir išlindau pro kiaurymę. 

- Kaip filmuose mačiau, taip ir aš noriu padaryti. - pasakiau Jam ir mėgavausi vėjo masažu. Jis pritariamai šyptelėjo, tačiau nieko nesakė. 

- O jeigu žvaigždės nemirksėtų ir nebūtų tokios gražios, ar mes vis vien į jas žiūrėtume? Ar užverstume galvas, ar atsidarytume automobilio stoglangį, jei danguje būtų kokie, tarkime, pilki niūrūs taškiukai? - svarsčiau, tačiau atsakymo nelaukiau. 

- Aš į tave visvien žiūrėčiau, net jei nusivalytum tuos blizgučius nuo savo veido. Grožis slypi ne ryškume ir ne blizgėjime, mieloji. - aiškino Jis ir savo kišenėje ieškojo cigarečių pakelio. 

- Mhm, - linktelėjau ir atsidariusi langą išmečiau pakelį, kuriame buvo viena cigaretė. 

- Dabar tu buvai labai graži. - sušnabždėjo Jis ir žvelgė man į akis.