O jis paseilėjo savo pirštą ir ėmė

- O, siaube! - ironiškai sušuko Svajūnas tik metęs pirmą žvilgsnį į mane. Jis užsidegė automobilio salone įmontuotą šviesą. - O, mano siaube. - pakartojo, tik šį kart ramiau. 

Tvirtai suspaudžiau lūpas, atmečiau atgal plaukus ir vaikiškai smalsiu žvilgsniu žiūrėjau į jį. 

- Kam tu dažaisi? - paklausė ir lyg su pasišlykštėjimu žvelgė į mane. 

Mano tamsiai raudonos lūpos atsileido, o makiažas, kurį dariau visą valandą, rodėsi, lyg sutrukinėjo ir sudužo į šipulius. 

- Ir aš noriu būti graži. - atsakiau jam. 

Svajūnas juokėsi. 

- Tu man graži tada, kai pabundi ryte ir užsimiegojusiomis akimis sakai "labas rytas, brangusis, atnešk vandens". Šitos gąsdinančiai raudonos lūpos ir blakstienos iki pat manęs - nėra gražu. Dažaisi be reikalo. 

- O kada su reikalu reikia dažytis? - greit paklausiau. 

Tyla. 

- Na, pavyzdžiui, jeigu kokia šventė ar šiaip proga... ar į cirką eini... - aiškina man Svajūnas. 

Žiūrėjau į jį stingdandžiu žvilgsniu. O jis paseilėjo savo pirštą ir ėmė man nuo lūpų valyti patį brangiausią lūpdažį. Giliai atsidusau ir patraukiau jo ranką. 

- Supratau. - trumpai nukirtau ir užsisegiau striukę. 

   Svajūnas irgi suprato. Suprato, kad aš nemenkai įsižeidžiau ir viduje tiesiog kunkuliavau. Nors, tiesą sakant, pati nežinojau, kodėl ant jo pykau. Galbūt man tiesiog buvo skaudu matyti tokią jo reakciją, kuomet nesimatėme visą savaitę. 

   Staiga mano mintis nutraukė Svajūno staigus šoktelėjimas iš mašinos. Jis apėjo mašiną ir atidarė mano pusės dureles. Ištiesė savo vyrišką delną taip kviesdamas išlipti. Išlipau, tačiau jo rankos nepaliečiau. 

- Kas yra? Šalta lauke. - piktinausi. 

- Žiūrėk. - pasakė Svajūnas ir nuvedė mane atokiau nuo mašinos. Pritūpė. Ten, kur stovėjome, buvo šviežiai pasnigta, tačiau netoliese, po medžiais, žemė buvo šlapia ir žliugo purvu. Jis greitu žingsniu nuėjo iki tų medžių ir  įmerkė delną į purvą. Tada grįžo prie manęs ir prispaudė delną ant sniego. Po to ranką dar papurtė ir sniegas toje vietoje buvo visiškai supurvintas. 

- Matai? 

- Ką? 

- Čia - tavo veidas, kuomet tu jo nelieti jokiais dažais. - aiškina jis ir rodo į žvilgantį sniegą, kuris tiesiog užburia savo grožiu ir atrodo lyg brangiausi brangakmeniai. - O čia - kuomet prisitepi dalykų. - toliau aiškino ir pirštu rodė į supurvintą sniegą. 

- Nejaugi taip baisiai? - paklausiau ir delnu paliečiau savo veidą. 

- Klaikiai. - atsakė jis ir abu ėmėm juoktis.