Jis mane pasikvietė ant kalno, kur pirmą kartą man ištarė "myliu tave". Abu kartus buvo maloniai vėsi vasaros naktis, o dangus apsigaubęs žvaigždėta skara.
- Žiūrėk, čia Žirafos žvaigždynas. - tarė Svajūnas ir pirštu rodė į dangų.
- Meluoji, tokio žvaigždyno nėra... - kikenausi ir žiūrėjau į jo pirštą.
Svajūnas prunkštelėjo ir atsisėdo ant žemės. Jo akys žiūrėjo į vieną tašką danguje, o lūpų kampučiai buvo pakelti. Jis nejučia šypsojosi.
- Yra. Jis neryškus, tačiau Lietuvoje matomas ištisus metus. Tiesa, ne itin primena žirafą. - pasikrapštė galvą Svajūnas ir nekaltai šyptelėjo dar plačiau.
Atsisėdau šalia jo ir mėginau žvelgti ten, kur ir jis, tačiau jo akyse atsispindinčios žvaigždžių švieselės atrodė daug gražesnės už bet kokį Žirafos ar kokį kitą žvaigždyną. Prisislinkau arčiau ir prisiglaudžiau prie Svajūno nugara. Mūsų nugaros laikė viena kitą.
- Norėčiau, kad taip būtų amžinai. - tyliai pasakiau. - Kad tai tęstusi amžinai kaip ir žvaigždės gyvenimas.
- Nieko nėra amžino. Net tobuloji žvaigždė patiria supernovą. - nukirto trumpai jis ir atitraukė savo nugarą nuo manosios. Atsistojo, susikišo rankas į kelnių kišenes ir ėmė leistis kalno papėde žemyn.
Man nutirpo visas kūnas, ant šaltų savo skruostų jutau karštas ašaras.
- Supernova... - tyliai tyliai pakartojau.
Wow! Man taip patiko! Žiauriai gerai! Labai rišliai dėstai sakinius, nėra bereikalingų dalykų, o svarbiausia yra mintis. Ir ne šiaip sau. Seku negalvodama, nes mintis, kad tavo tinklaraštis pasimes kitų blogų platybėse, manęs nedžiugina.
AtsakytiPanaikintiTaip ir toliau!
A-čiū!
Panaikinti