Aš užsimerkiau

- Aš irgi tave labai myliu, Svajūnai, bet be tavęs gyventi nenoriu... Supranti, nematau prasmės. Man taip pirmą kartą. Pirmą kartą gyvenime aš galvoju apie jo nutraukimą, apie pasidavimą... Man taip nėra buvę... - nuoširdžiai kalbėjau jam į telefono ragelį. 

Kitame jo gale girdėjau nedrąsius vyriškus pasikukčiojimus.

- Nekalbėk taip, maldauju... Dabar aš tavęs maldauju. Baik! - rėkė jis vis įtraukdamas savo žavų nosiuką. 

- Aš pavargau būti skaudinama, Svajūnai. Tu visiškai nebeskiri man laiko, nesakai kur ir su kuo būni, nepaskambini ir nesirodai. 

- Mažyte... 

- Svajūnai, girdi? 

- Taip. 

- Ar atneši man ant kapo pačių gražiausių gėlių? Tų mano mėgstamiausių, su kuriomis atėjai pas mane pirmą kart? Tik šį kart daugiau. Trigubai, ar gerai? - prašiau jo ir šypsojaus, mano blase buvo ramuma ir palaima, akys žibėjo ir tamsus mano kambarys neatrodė toks tamsus. 

- Tu juokauji? Baik, maldauju... - jis maldavo manęs liautis, tačiau aš negalėjau. 

- Aš niekad nebuvau tokia drąsi. Kad ir koks nuobodus buvo mano gyvenimas, aš jį visad mylėjau ir gerbiau. Tu atėjai ir pakeitei jį iš pagrindų, o dabar viską vėl nugriovei ir dar sugriovei mano turėtus pamatus... ką aš čia kalbu. Susitiksim ten, danguj, jei toks egzistuoja. - pasakiau ir švelniai nusijuokiau. Nusijuokiau taip, kaip juokdavaus iš Svajūno juokelių, kada jis norėdavo mane pralinksminti. - Labanakt, mano meile. - tariau ir padėjau ragelį. 

   Atsikėliau ir nuėjusi į vonią atsidariau spintelę su vaistais. Ilgai tyrinėjau pakuotes. Nežinojau ką gert, kad neatsikelčiau daugiau. Buvau drąsi ir buvau pasiryžusi tai padaryti. Visos mano ateities svajonės ir planai tiesiog paliko mano galvą ir išnyko kaip dūmas danguje. Su šypsena veida prisileidau į stiklinę vandens ir toliau knaisiojausi tarp vaistų begalybės. Telefonas tylėjo. O kaip aš džiaugiausi, kad jis tylėjo. Staiga atsiminiau, kad neužrakinau buto durų. Beveik nuoga ir pasiruošusi parduoti velniui sielą, aš nubėgau iki durų ir jos atsivėrė. Už jų - Svajūnas. Visas sušilęs, su viena kuklia ašara ant skruosto, kuri baigė sudžiūti. Buvo matyti tik tas sunkus ašaros takas, kurį jai teko pereiti nuo akies. 

   Svajūnas pagriebė mane į savo glėbį. 

- Ką išgėrei? - klausė ir purtė mane. 

Aš juokiausi.

- Nieko, vandens... - atsakiau ir šypsojausi. 

Jis buvo pasimetęs. Mačiau, kad jo akyse buvo tuščia ir nyku. Jo lūpos kartojo "aš myliu tave", tačiau mano ausyse spengėjo tyla. Girdėjau viską, ką jis sako, tačiau ties tais žodžiais jis lyg prarasdavo balsą arba aš klausą. Tie trys žodžiai taip ir nepasiekdavo manęs, nesuvirpindavo širdutės, nenuskambėdavo. 

- Ko tu čia atvažiavai? - paklausiau visa laiminga ir apsimetanti, kad man viskas gerai. O galbūt man ir buvo viskas gerai, nepaisant viena po kitos mano veidu riedančių karštų ašarų. 

- Maldauju, nieko sau nesidaryk, meile mano. - pasakė. 

- Cha cha cha, meilė... - nusijuokiau. - Tu man šiandien per pietus pasakei, kad tu niekada negalėsi pasikeisti. Liepei man pačiai rinktis - būti visad skaudinama ar tik trumpam, tik tai akimirkai, kol tave pamiršiu. Sakei taip?

- Aš nežinau kaip kitaip tau paaiškinti... 

- Aš tave labai myliu. Iš visos savo širdutės. - kalbėjau ir bučiavau jam rankas. Tada apsikabinau jo kaklą. - Padarysiu viską, kad tik tu būtum laimingas. Net gi atstosiu nuo tavęs ir leisiu išeiti, kad nesijustum kaltas. Sakyk kitiems ką nori. Jei nori, sakyk, kad tai tu mane palikai. Aš tave myliu, todėl gerbsiu kiekvieną tavo veiksmą, kiekvieną sprendimą. Aš paleidžiu, eik, ieškok ko ieškai. - baigiau savo kalbą ir karštai jį pabučiavau. 

   Išgrūdau jį pro duris ir užsirakinau. Paskutinis garsas, kurį girdėjau, buvo jo kumščių trankymasis į mano duris, kuris nejučia susilygino su mano širdies plakimu. Tuk tuk, tuk tuk... Abu garsai buvo man nusibodę ir šlykštūs, aš užsimerkiau...