Niekas nėra manęs taip apkabinęs

Tą vakarą mes visi labai pasigėrėm. Jaučiau, kaip lubose ėmiau matyti žvaigždes, o grindyse, atrodė, pilna laiptų, kuriuos turiu peržengt. Mano geriausia draugė Solveiga visad buvo mano pašonėje. Tai laikė už parankės, tai lydėjo į tualetą vemti, tai stūmė nuo manęs nepažįstamus vaikinus ir traukė jų rankas man iš po palaidinės. Dėkojau jai mirksėdama blakstienomis, nes kažką rišliai sukalbėti man jau nebepavyko. 

Radau kažkokią violetinę sofą ir nugriuvau ant jos. Visos galūnės tarsi išsijungė, aplink sklindantys garsai pritilo, vaizdas tapo paprastesnis, susiliejo. 

- Jau out? - išgirdau pažįstamą balsą. Tai buvo Svajūno balsas. Kartu su juo į mane žvelgė ir kažkokia raudonplaukė mergina, primenanti tas merginas, kurios trina savo užpakalius gatvėse. Ji skaniai kvepėjo. Tortu ar kuo. 

- Čia tavo buvusi? - tyliai sužnabždėjo skaniai kvepianti nepažįstamoji ir vis dar neatitraukė nuo manęs akių. 

- Aha. Graži, ane? - ištarė Svajūnas ir pirštu bedė man į nosies galiuką. Jo pirštas atsidavė duona su česnaku. Susimaišius kvapams mane vėl supykino ir aš šoktelėjau. Atsisėdau. Abu jie atsitraukė per saugų atstumą, jei aš sumanyčiau atpilti skanius suši gabalėlius. Tačiau jie liko kur ir buvę, o raudonplaukė atsisėdo šalia manęs. 

- Gal nori vandens? - maloniai pasiteiravo ir žiūrėjo į Svajūną lyg sakydama, kad jis turi jo atnešti. 

- Vandens? Kur aš gausiu vandens dabar? - juokėsi ir šiek tiek pyko Svajūnas, tačiau raudonplaukė nenusileido ir žvilgsniu privertė jį eiti ieškoti vandens. 

Iš tiesų ji norėjo, kad mudvi liktume vienos. Svajūnui išėjus, nepažįstamoji paėmė mane už rankos ir ėmė čiulbėti:

- Kaip tu? Mačiau ramsteisi sienomis, labai sunerimau. Su tavimi buvusi draugė kažkur dingo su tuo simpatišku blondinu. Aaaa, norėčiau būti aš jos vietoje! 

- Kas tu tokia? - paklausiau gan šiurkščiai, tačiau ji suprato, kad kitaip man neišėjo. 

Mergina nesutriko, paleido mano ranką ir atsirėmė į sofos atlošą. 

- Kaip čia tau pasakius. Aš Svajūno sesuo. Tačiau ne tikra sesuo. Ta prasme mūsų venomis teka ne visai tas pats kraujas. - paaiškino ir stebėjo mane. 

- O... 

- Kur aš buvau anksčiau? - padėjo ji man. - Anksčiau aš gyvenau toli nuo čia. Tačiau ten, kur buvau, man labai nepasisekė, todėl grįžau. Svajūnas man pagelbėjo... 

- Tai per tave jis įklimpo į skolas? - įžūliai ir kaltinamai paklausiau, jaučiausi kiek prasiblaivėjusi. Galbūt atkutau nuo tokių naujienų. 

Raudonplaukė sutriko, nuleido akis, o jos skruostai nusidažė tokiu lengvu raudoniu, kad atrodė, lyg koks dailininkas būtų paliejęs akvarelės. Supratau, kad atsakymas į mano klausimą buvo daugiau nei "taip". Puoliau ją ir stipriai apkabinau. Suspaudžiau taip tvirtai, kad akimirką nebegirdėjau jos kvėpavimo. Tada atleidau ir paglosčiau galvą.

- Viskas gerai. Viskas baigėsi. - pasakiau, nors nė nesupratau apie kokias problemas ji kalba ir kas jai nutiko. 

Mergina akimirką tylėjo ir mėgino suvokti ką tik įvykusį reiškinį. 

- Niekas nėra taip manęs apkabinęs. - atviravo raudonplaukė, o aš tik gūžtelėjau pečiais. 

- Jei norėsi pakartoti - sakyk. - pasiūliau ir prieš akis išvydau stiklinę su vandeniu. 

Svajūnas šypsojosi ir didžiavosi savo padarytu darbu, atrodė, lyg laimėjęs milijoną ar išgelbėjęs pasaulį nuo sunaikinimo. Pagriebiau šaltą stiklinę ir išgėriau jos turinį iki pat dugno. Stiklinė šiek tiek atsidavė česnaku, tačiau dabar manęs tas kvapas jau nebe erzino. 

Grįžo ir Solveiga, ir blondinas. Aš likau ant sofos, nusiaviau aukštakulnius ir klausiausi Solveigos pasakojimo.