Nežliumbk

Svajūnas paėmė mane nuo namų. Savo mažomis pėdutėmis nutapenau iki jo automobilio ir greitai šmurkštelėjau į vidų, nes norėjau pasislėpti nuo žvarbaus sausio vėjo. Atsisėdusi patogiai įsitaisiau ir užsisegiau saugos diržą. 

- Diržą segiesi? Nepasitiki manimi? 

- Seguosi, nes mama išmokė. - ramiai pasakiau ir mintyse iš karto įsivaizdavau mamos veidą. Dabar ji nežino, kad aš su Svajūnu. Tai, kad pamelavau savo motinai, mane trumpam prislėgė. 

- Viskas gerai? - susirūpino Svajūnas, kuomet užsispoksojau į vieną tašką. 

- A, aha, taip. Ką veiksim? - atsakiau ir nusišypsojau lyg niekur nieko, nupūčiau akyse sklandantį mamos veidą ir įsistebeilėjau į Svajūną. Jis trūktelėjo  pečiais, tačiau aš gerai žinojau, kad jis kažką yra sugalvojęs. Kitaip jo veido nepuoštų šelmiška šypsenėlė ir jis nesuktų automobilio vairo taip užtikrintai. 

Savo šaltu pirštu spūstelėjau magės mygtuką ir perjungiau dainą. Tada lengvu mostu pagarsinau ir atsilošiau sėdynėje. Svajūnas tylėjo, tačiau iš jo veido niekur nedingo ta keista šypsena. Galvojau. Po patirtos supernovos praėjo daug mėnesių. Ir būtent šiandien, šaltą žiemos dieną, jis man paskambino ir pakvietė susitikti. Aš vis dar neturėjau kito vaikino ar bent draugo. Jis taip pat. Tikriausiai. Nustojau domėtis jo gyvenimu jau seniai. Tylėjau, nežinojau, ką sakyti. Laukiau kokio nors paaiškinimo, tačiau veltui. Svajūnas nieko nesakys, aš jį pažįstu. 

- Nepyk, užsirūkysiu. - atsikosėjęs pasakė jis ir išsitraukė cigaretę. O aš jo ir nestabdžiau, kaip anksčiau. Linktelėjau ir nusukiau galvą į lango pusę. Lange mačiau žiebtuvėlio liepsną, kuri sutapo su mėnuliu lauke ir atrodė, kad jis buvo padegtas. 

- Kur mes važiuojam? - paklausiau neatsisukdama. Stengiausi, kad tai nuskambėtų kuo nerūpestingiau. 

Svajūnas išpūtė dūmą, tačiau nieko neatsakė. Tik pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Tai mane šiek tiek erzino, tačiau tuo pačiu metu itin intrigavo. 

Atvažiavome į degalinę. Ji buvo tuščia kaip ir mano galva pastaruoju metu. Nenuostabu, kad vidurnaktį iš trečiadienio į ketvirtadienį degalinėje nėra būrio žmonių. Svajūnas išlipo iš mašinos ir nuėjo į parduotuvę. Atsidariau mašinos veidrodėlį palubėje ir pasitvarkiau plaukus. Netrukus grįžo ir jis, nešinas kava. 

- Tau reikia cukraus? - paklausė, nors gerai žinojo, kad kavą aš geriu visiškai nesaldintą. 

- Ne, ačiū. - mandagiai atsakiau ir šildžiausi rankas laikydamą karštą kavos puodelį. 

Svajūnas kaip visada greitai išgėrė savo kavą, o aš savosios nė nepaliečiau. Savo kavą atidaviau jam. Jis su malonumu ją iš manęs paėmė, o imdamas tarsi specialiai paėmė už mano rankos. 

- Žinai, dviejų dalykų neįmanoma nuslėpti: slogos ir meilės. - paskutinįjį žodį Svajūnas pasakė taip garsiai, kad net krūptelėjau. 

- Jų ir nereikia slėpti, nes abu dalykai yra normalūs. - trumpai nukirtau. Dar kažką norėjau pridėti, tačiau sudvejojau ir nutylėjau. 

- Su meile tai kažkas nenormalaus. Tavo karti kava man tokia saldi. Tai nenormalu... 

- Kaip ir tai, kad aš dabar sėdžiu tavo mašinoje su tavimi. - prunkštelėjau ir užverčiau akis. Man darėsi koktu nuo jo kalbų, aš kone viriau viduje kaip toji kava puoduke. 

- Neeee, - mykė Svajūnas, - kad tu čia - labai normalu. Tu mane myli, todėl negalėjai atsisakyti. 

- Nemyliu. - atsakiau. 

Jis palinko arčiau manęs ir užkišęs pirštą už mano megztuko ištraukė grandinėlę, kurią jis man dovanojo. Pavartė ją tarp pirštų, nusišypsojo ir staigiu rankos mostu taip timptelėjo, kad grandinėlė ėmė ir nutrūko. Jis laukė mano reakcijos. Pravirkau. 

- Nežliumbk, tu niekada nežliumbdavai, dėl to man ir patikai. Tu visada buvai stipri. Niekada nerodydavai, kad tau skauda ar jautiesi ne kaip. Visada veide nešiojai saldžiai šlykščią šypseną, kurios tau visi pavydėdavo. - sakė man jis ir aš mačiau, kad mes jau beveik prie mano namų. 

O aš verkiau, verkiau vis labiau ir labiau. Rodosi, kad apraudojau visas savo nesėkmes ir parklupimus, atsiminiau visus įžeidžiančius žodžius mano adresu ir viską, kas buvo negera. O tada atsiminiau ir viską, kas buvo gera, tačiau nebėra, todėl ašaros nespėjo gaudyti viena kitos, rankovės buvo permirkusios, o nosis visiškai užkišta kaip koks vyno butelis.

- Atrodai baisiai, kai verki. - mestelėjo man tokią frazę Svajūnas ir kaip šuniukui numetė servetėlių pakelį. Ramunėlių kvapo, kokios man ir patikdavo, kokias visada pirkdavau. 

Jis uždegė šviesą mašinoje ir tik tada pastebėjau, kad jis vilkėjo raudonais marškiniais, kuriuos jam padovanojau gimtadienio proga, tačiau jis niekada niekada nebuvo jų vilkėjęs. Pamatęs, kad žiūriu į jo aprangą, Svajūnas patapšnojo per marškinius ir pasakė:

- Jie man padėjo ne vieną panikę nukabint. 

- Gera žinoti. - pasakiau kiek aprimusi ir nusišypsojau. 

- O tave ar pavyks? - pasakė ir paėmė mane už rankos.