Nusiraukyk kiek širdis geidžia

   Ėjau iš darbo su Solveiga. Skubėjom, greit dėstėm savo pavargusias kojas viena už kitos. Nesidairėm, žiūrėjom tik sau po kojomis. Nekalbėjom, buvom per daug pavargę ir išsikalbėję per dieną. Beskęsdama savo mintyse nė nepastebėjau, kaip mums iš paskos vilkosi automobilis. Raudonas. Svajūno. 

- Ilgai man taip reikės vilktis? - išgirdau jo balsą ir atsisukusi pamačiau jį besišypsantį nuo ausies iki ausies. 

Solveiga iškart ėmė kikentis. Svajūno mašinoje sedėjo du vaikinai. Vienas įkišęs nosį į telefoną, o kitas žiūrėjo į mus. 

- Ko bėgat iš darbo? - paklausė Svajus. 

- Anksčiau išleido. - atsakiau. 

- Matai kaip. Nu tai ką, viso gero. - tepasakė jis ir nurūko keliu. Jo balsas buvo šaltesnis už šaltą, pasakyme girdėjau ironiją. Šlykščią ironiją. Ir staiga prisiminiau, kur aš tai girdėjau. Tą vakarą ant kalno, kuomet mūsų draugystė patyrė supernovą. 

   Baisingiausiai įsižeidžiau. Nežinau, tiesiog pasidarė koktu, kad mes nesimatėme visą dieną, o privažiavęs prie manęs jis sugebėjo ištarti vos "viso gero". Aš moteris. 

   Ir neatsakiau į jo žinutes. Į vieną atsakiau. Daviau suprast, kad man nepatiko tas "viso gero", tačiau Svajūnas - vyras. Jis nesuprato. Ėmė skambinti. Aš neatsiliepiau, į žinutes neatsakiau. O tada jau ir jis suprato, kad kažkas negerai. 

   Gavau žinutę "viskas, atvažiuoju". Važiuok, važiuok. Aš nežadu išeiti. Mes jau atsisveikinom. Dar ir namų duris užsirakinsiu. Tačiau minutės bėgyje kažkas lyg šlapiu skuduru trenkė man per veidą. ir duris atrakinau, ir dar pati jam paskambinau, ir ėmiau eiti keliu ton pusėn, iš kurios jis turėtų atvažiuoti. Susitikome, aš jau buvau gerokai didelį kelio gabalą įveikusi pėščiomis. Šmurkštelėjau į mašiną ir sakau:

- Ko reikia? Aš skubu, sakyk greičiau. 

- Kur skubi? - paklausė. 

Greit sugalvojau melą. 

- Namie palikau puodą verdantį. Sriubą verdu. 

Svajūnas prunkštelėjo.

- Tik nevalgyk jos. - patarė, nes aš nemoku gaminti. 

- Tai? - apsimečiau negirdėjusi, ką jis pasakė. 

Svajus nusišypsojo ir atsiduso. Iš kišenės ištraukė citriną ir įdavė man į rankas. 

- Citr... 

- Citrina. Kad nustotum raukytis. Suvalgyk, nusiraukyk kiek širdis geidžia ir tada jau liaukis. - pertraukė jis mane ir paaiškino, kodėl duoda mano geltoną geltoną citriną.

Vien pažiūrėjus į ją man sutraukė lūpas. 

- O čia po citrinos. - pasakė ir ant kelių padėjo šokolado plytelę. 

- Aš per tave sustorėsiu. - pasipiktinau, nes šokoladų nuo jo turiu jau keturis per dvi dienas. 

   Jis palinko prie manęs ir stipriai pabučiavo, lyg pritardamas šiai minčiai, lyg to ir siekdamas. Atsakiau jam tuo pačiu, nes tiesiog kitaip negalėjau. Dar ir lipdama iš mašinos sugrįžau ir pabučiavau jį. Susitarėm rytoj vakare susitikti.

   Į namus nuskubėjau bėgomis. Gal iš laimės, o gal rimtai patikėjau savo melu, kad verdu sriubą ir man reik skubėti.