Svajūnas man atsiuntė laišką. Mano pašto dėžutė buvo prikimšta įvairiausių reklaminių popierėlių ir skrajučių, todėl ten niekas netilpo. O kadangi netilpo, tai paštininkė atnešė laišką man į namus ir padavė į rankas. Laiškas kvepėjo riešutais. Padėkojau susiraukusiai paštininkei ir uždariusi duris atplėšiau voką. Atsisėdau fotelin, Fylka užuodusi riešutų kvapą šmurkštelėjo man ant kelių. Voke radau laišką ir dvi pupas.
Labas, mano mielosios pupytės!
Kaip laikotės, ar neužmušėte viena kitos? Aš jau neužilgo būsiu namuose. Dar liko sutvarkyti keletas reikalų. Pasakyk Fylkai, kad nupirkau jai naują apykaklę. Senoji jau visai susidevėjusi. O tau nenupirkau nieko, apsieisi, visko turi. Dar ir per daug, galėtum atiduoti labdarai. Tikiuosi, kad nusipirkai suknelę, kaip tau ir liepiau, mergaite.
Bučiuoju abi.
Jo rašysena tokia klaiki, kad vos įskaičiau žodžius. Pasiėmiau telefoną ir surinkau jo numerį.
- Ar paskambinti nebūtų buvę paprasčiau? - užpuoliau jį klausimu, vos tik jis atsiliepė.
- Norėjau prisiminti seną pomėgį. - pasigirdo kiek nuliūdęs Svajūno balsas. - Bet tu, kaip visada, viską sugadinai. - pridūrė jis nepiktai.
- Eik šikt. - pasiunčiau jį ir labai nuoširdžiai nusijuokiau. Šitaip galėdavau juoktis tik tada, kai kalbu su Svajūnu.
- Turiu lėkt. Tik nevalgykit tų pupų. - įspėjo Svajūnas ir padėjo ragelį.
Numečiau telefoną ant sofos ir kartu su Fylka nupėdinom į virtuvę.
- Žinai ką? - kalbėjau su kalaite. - Einu nupirkti mums ko nors skanaus. Kiniško maisto? - žiūrėjau į šunytę ir laukiau kokio nors ženklo.
Fylka pavizgino uodegą, aš apsirengiau ir išėjau.
Kinų restoranėlyje užsisakiau aštrios vištienos ir sparčiu žingsniu ėjau į namus, kad neatšaltų ir kartu su Fylka pasimėgautumėme šiltu maistu. Man taip beskubant susipynė vargšės kojos ir aš išsitiesiau ant šaligatvio. Veidu trenkiausi į betoninį grindinį ir jaučiau, kaip iš nosies pasipylo kraujo upeliai.
- Višt... Ai tiek to. - man besivartant ant šaligatvio, pribėgo benamis katinas ir uoliai nusivilko maišelį su mano ir Fylkos kinietiška višta. - Skanaus.
Ranka braukiau per nosį ir mėginau atsikelti. Skaudėjo? Nepasakyčiau. Labiau skaudėjo, kad katinas nusinešė valgį ir dabar su Fylka vėl turėsim tenkintis sumuštiniais. Na, arba koldūnais.
- Panele, jums viskas gerai? - išgirdau malonų moterišką balsą.
- A... aha, taip. - atsakiau į malonų klausimą ir susikišau pusė servetėlės į nosį.
Man prieš akis stovėjo ponia. Na, maždaug šešiasdešimties, iš raukšlių ant veido galėčiau sakyti, kad turi nemažai vaikų ir anūkų. Jai už kojos slėpėsi ir drebėjo mažytis šunelis. Drebėjo iš pykčio ar iš baimės - negaliu pasakyti.
- Žibute, nebijok. - padrąsino šunelį ponia ir šypsojosi.
Aš pagaliau pakilau nuo šaligatvio ir nusivaliau paltą.
- Tai bent parkritau. - burbtelėjau ir vis dar mintyse laidojau vištieną.
- Susižeidėte. - pasakė ponia ir pirštu parodė man į nosį.
- Ak, niekis. - numojau ranka.
Mano pilvas garsiai garsiai sugurgė, o ponia ėmė drausminti savo šunį, esą jis urzgia. Prapliupau juokais, o man iš nosies iškrito servetėlė. Maloniai linktelėjau poniai ir šios dvi nuėjo. Buvo jau gan vėlu, todėl mąsčiau, kur tokiu metu gali eiti tokio amžiaus moteris. Tačiau ilgai nesukau dėl to galvos ir susikoncentravau į ėjimą.
Grįžau tuščiomis. Nusispyriau batus, išsinėriau iš palto ir palindau po dušu. Pažvelgiau į veidrodį - nosis buvo patrigubėjusi kaip ir problemos mano gyvenime.
- Oho. - pasakiau ir pirštu badžiau nosį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą