Derėjausi su pardavėju, kad man tą kaktusą parduotų pigiau. Nors ir taip tik kelių pinigėlių teprašė, aš kaip koks Skrudžas Makdakas jų gailėjau ir norėjau sumokėti dar mažiau. Staiga pajutau mane apsivijančias rankas, iš kurių sunkėsi ilgesys ir meilė.
- Labas. - išgirdau ausį kutenantį šnabždesį.
Persukau kaklą ir prieš akis pamačiau Svajūną. Jis žvelgė į mane tokiu žvilgsniu, lyg būtų norėjęs čia pat imti ir suvalgyti.
- Sveikas. Kaip tu čia? Juk sakei, kad liksi namuose. - paklausiau ir apkabinau jį per kaklą.
- Vėliau papasakosiu. - atsakė jis ir patogiai pasidėjo rankas man ant liemens. - Ką čia turi? Kaktusą?
- Jo, nusipirkau dar vieną.
- Tau dar negana? Namuose turi jų daugybę. - juokėsi Svajūnas ir vartė rankose vazonėlį su kaktusu, kuris beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų. Nesiskyrė jam, na, o man - tai buvo naujas, kitoks augalas. Pirštais braukė per spyglius, kol vienas jų jam skaudžiai įdūrė.
- Taip tau ir reikia! - sušukau ir ėmiau kvatotis, kol Svajūnas mėgino išsitraukti spyglį iš piršto. Nejučia ir jis nusišypsojo, stipriai mane apkabino ir įkando į kaklą.
Žmonės į mus keistai žiūrėjo. Lyg būtume darę nusikaltimą ar kažką nepadoraus. Aš susinepatoginau, atstūmiau Svajūną nuo savęs.
- Parveši mane namo? - paklausiau jo. - Aš jau noriu, visą dieną čia būnu.
- Jo, žinoma. Tik pirma pas mane užsuksim.
- Ko ten? - mykiau ir parodžiau didelį ne norą.
- Padėsi man sutvarkyti mašinos saloną. Pameni, kur vakar išpylei bulvių traškučius? Tai, panele, tvarkysi. - priminė Svajūnas.
Nekaltai suspaudžiau lūpas ir nusišypsojau.
- Gerai, gerai, sutvarkysiu. - pasakiau.
- Galėtum ir mano viduje visą jovalą sutvarkyti. Per tave aš nieko nebesuprantu, ką jaučiu. Net naktimis nebepamiegu, vis apie tave, apie mus galvoju. - piktinosi vaikinas.
- Ir ką gi ten galvot? - nerūpestingai paklausiau, nors degiau ir žaižaravau noru sužinoti visas smulkmenas.
Svajūnas tik pabučiavo mane į lūpas ir nieko neatsakė. Ot gyvatė, nenori dalintis. Nu gerai, paklaus jis manęs ko nors. Paklaus, o aš neatsakysiu. Galės rautis plaukus iš smalsumo, nė žodžio netarsiu, net kankinama!
Likusį laiką iki vakarienės, sėdėjome ant suoliuko parke ir pūtėm burbulus iš arbūzų skonio gumos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą