Noriu sutiktį jį gatvėje ir meiliai nusišypsoti

   Buvo nuostabus pavasario rytas. Mano veidu tyliai ir vos juntamai bėgiojo saulės spinduliai. Pramerkiau savo nuo ašarų išdžiuvusias akis, Jos šypsojosi. Žinau, kad šypsojosi, nes šypsojosi ir lūpos, ir širdis. Kaip šviesu kambaryje... Košmariška naktis baigėsi. Pravėriau langą ir godžiai įkvėpiau gaivaus oro. Rodėsi, kad man išaugo nuostabūs ir lengvi sparnai, kuriais, panorėjusi, galiu sklęsti virš pasaulio, virš visko. 

- Klausau. - išgirdau paskambinusi Svajūnui. 

- Labas, mano meile. Kaip miegojai? - pasiteiravau. 

- Gerai... lyg ir.. ai nežinau... - mykė jis. 

- Aha, puiku. Aš sutinku, aš sutinku tave paleisti. - džiugiai pasakiau ir šildžiausi prieš saulę. - Dabar niekas nuoširdžiai nebesiteiraus kaip tu miegojai, niekas ryte ir vakare nekartos kaip tave myli ir niekas nešokinės iš laimės, kuomet paskambinsi ir pasakysi, kad atvažiuoji. Niekas nebučiuos ir neglostys tavo padovanotų gėlių, tačiau tu dabar galėsi turėti bet kokią merginą, esi laisvas. Juk verta, taip? 

- Neverta. - atkirto trumpai. 

- O vėliau, po kiek laiko, ar nebus skaudu, ar neskaudės širdutės, kad taip su manimi pasielgei? - klausiau taip pat džiugiai ir šypsojausi. 

- Man jau dabar skaudu. 

Nusijuokiau. 

- Gerai, sėkmės tau didžiausios. Jeigu kada reiks bet kokios pagalbos, žinok, kad aš esu čia, aš visada su tavimi. Ai ir dar... 

- Taip?.. - ištarė jis verkdamas. 

- Pažadėk man vieną dalyką. Visus kitus pažadus sulaužei, tačiau šio - nemėgink. Prižadėk, prisieks viskuo brangiu, kad nei vienai merginai niekada neleisi patirt to, ką dabar patiriu aš. Pažadi? 

- Pažadu... 

- Šaunuolis! - pagyriau ir skruostu nubyrėjo karšta ašara. Tačiau ji buvo džiaugsmo, palaimos. Ji buvo iš meilės, o ne neapykantos. 

- Aš pas tave dar grįšiu... - su viltimi ir užsidegimu sakė dar kažką, tačiau per jo verkimą nieko negalėjau suprasti. 

- Bus per vėlu, mano meile. Supernova... Iki, myliu tave!

- Aš irgi tave myliu... - šį kartą šiuos žodžius girdėjau. Girdėjau kaip niekada garsiai, aiškiai, jie buvo tikri. 

   Ir jie išsiskyrė. Du žmonės, kurie karštai myli vienas kitą, tiesiog išsiskyrė. Svajūnas teisinosi, kad jie abu yra jauni ir jiems dar viskas prieš aky. Jis bijojo, kad jam reiks ją vesti ir visa jaunystė nueis per niek. Jam jaunystė - ieškojimai ir patyrimai, kuo daugiau merginų jis pažins, tuo labiau vertingas jo gyvenimas bus. O vargšė mergina tiesiog dar kartą buvo primaitinta pažadais ir palikta. Ją mylavo, ja rūpinosi ir žadėjo nuostabius dalykus, tačiau buvo tiesiog numesta kaip atsibodusi lėlė. Mergytė galvojo, kad Svajūnas jos vienintelis. Sakoma, kad tikra meilė nesibaigia. O jeigu baigėsi, vadinasi tai nebuvo meilė. 

   Ir dabar nežinau kur jis ir su kuo. Gal savo nuostabiai kvepiančiame glėbyje glaudžia kitą ir jaučiasi laimingas. O gal ne, gal kenčia ir nieko nevalgo. Bet vargu. 

   O aš surinkau visus drabužius, kurie buvo prisigėrę jo kvepalų. Paskutinį kartą pauosčiau ir sumečiau į skalbyklę. Svajūno nebėra, gyvenu toliau. Ir visai keista - nenoriu jo nei pasmaugti nei padegti jo namų. Noriu sutiktį jį gatvėje ir meiliai nusišypsoti. 

PABAIGA