Susitikau su savo tikrų tikriausia pussesere. Mes buvome nesimatę gerus tris metus. Ji atvyko pas mane į svečius su savo vaikinu Dovydu. Jie pora jau apie du metus jeigu neklystu. Raminta (toks mano pusseserės vardas) vilkėjo ryškiai žalią megztuką, jos ilgi rudi plaukai buvo susukti į stambias garbanas, o lūpos kruopščiai padažytos raudonu lūpdažiu. Ji atrodė kerinčiai. Iš esmės mūsų veido bruožai buvo labai panašūs, kadangi mūsų tėčiai - dvynukai. Turėjome vienodas kaktas, nosis, lūpas. Tik mūsų akys žibėjo skirtingomis ugnelėmis, o mano plaukai nurėžti taip trumpai, kad Ramintą net gąsdino. Ji kedeno savo blizgančius plaukus ir glaudė prie savęs, lyg matydama ką nors artėjant su žirklėmis.
Pasisėdėjome, išgėrėme arbatos. Aš - žalios, Raminta - su citrina, o jos vaikinas Dovydas - vaisinės iš prekybos centrų. Šnekučiavomės, dalinomės susikaupusiais įspūdžiais.
- ...Ir tada persimoviau aukštakulnius, nes kojos tiesiog virto malkomis! - baigė istoriją Raminta ir kikeno, kikeno iš kažko, ką tik ji pati supranta.
Mus taip besikalbant apie įvairiausius dalykus, Dovydas prasitarė, kad susižadėjo su Raminta. Ant jos rankos gražiausio piršto pastebėjau gražų žiedą. Prabangų, tačiau visai nepilną meilės. Nežinau kodėl, tačiau suabejojau Dovydo nuoširdumu. Vakarui įsibėgėjus mano abejonės pasitvirtino. Visi lengvai įkaušom, po stalu pakišau jau antrą tuščią vyno butelį. Nusivilkau švarkelį ir likau sėdėti su gan atvira palaidine. Raminta taip pat nusivilko, tačiau jos apdaras liko kiek kuklesnis, todėl atsiprašiau ir nuėjau persirengti. Visiškai neturėjau noro sėdėti prie stalo su apnuogintais pečiais ir gilia iškirpte.
Man grįžtant užtikau juodu besibučiuojančius. Raminta buvo svajingai užsimerkusi ir apsivijusi savo būsimą vyrą rankomis, tačiau Dovydas neatrodė toks nuoširdus. Jis atrodė įsitempęs, jautė, kad aš įžengiau į kambarį, dar neatitraukęs lūpų nuo Ramintos atsimerkė ir žiūrėjo į mane. Aš šyptelėjau ir pamojau rankomis norėdama pasakyti "tęskit, tęskit, viskas gerai", tada jau sukausi išeiti, bet Dovydas sušuko:
- O, grįžai! Ateik, prisėsk!
Raminta atrodė lyg pakelta iš saldaus miego, šiek tiek nusivylusi, kad jis baigėsi, tačiau bandanti su tuo susitaikyti. Man neliko nieko kito tik vėl grįžti į savo vietą. Atsisėdau ir viskas vėl vyko kaip iki tol: Raminta vėl prisiminė naują istoriją ir ėmė pasakoti. Šiek tiek leidau sau nutolti nuo jos saldaus čiulbėjimo ir stebėjau Dovydą. Jis atrodė labai susidomėjęs manimi ir tiesiog ryjo mane akimis. Pajutau, kaip jo koja palietė manąją. Po stalu vyko savotiškos gaudynės, kadangi aš savo koją vis patraukdavau siekdama išvengti susidūrimo.
- Einu atnešiu dar vynuogių. - pasakiau ir pakilau nuo stalo.
Ką daryti aš jau žinojau. Grįžusi iš virtuvės ėmiau baisingiausiai plūsti man ant kelių atėjusį atsigulti katiną. Keikiausi taip riebiai, kaip niekada nesikeikdavau. Nebent visiškai viena ir įsitikinusi, kad niekas negirdės. Pasakojau šlykščius dalykus, sukūriau istoriją kaip permiegojau su trimis vyrais per vieną naktį ir panašiai. Jutau, kaip Dovydas pamažu ima užkasti ne laiku išlindusią simpatiją man. Jaučiausi nugalėtoja, tačiau tuo pat metu jutausi klaikiai Ramintos akivaizdoje. Ji pakraupusi klausė mano nuodėmingų istorijų. Aš jas pasakojau taip įtikinamai, kad būčiau laimėjusi kokį apdovanojimą už tobulą vaidybą. Šiaip man niekada nesisekė šitaip surežisuoti savo jausmų ir šitaip profesionaliai meluoti, tačiau tą vakarą manyje kažkas užgimė ir kuo toliau, tuo geriau tai dariau.
Supratau, kad gana. Dar spirtelėjau katinui į pauodegį visiškai už nieką, o jis vargšelis nesupratęs ką tokio blogo padarė tiesiog susirangė kampe ir užmigo.
Šiandien sužinojau, kad Dovydas su Raminta išsiskyrė, o aš ir toliau kasdien atsiprašinėju savo katino.
- Tai gerai, kad ne per mane, ane? - sakiau murkiančiam kailio kamuoliukui ir sukišau jam į burną dar vieną skanėstą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą