Atrodai kaip pavasaris

- Mink, ko tu nemini! - klykiau ir iš visų jėgų stūmiau pedalus kojomis. 

- Minu, bet niekas nevyksta! - rėkė man atgal Solveiga. 

- Eik šikt! - suspiegiau dar garsiau ir nulipau nuo dviračio. 

Taip mes važiavome dviračiu, skirtu važiuoti dviems asmenims. Galų gale nepajudėję nė penkiasdešimt metrų, mes nuvedėme tą įrenginį atgal į vietą, iš kurios jį ir išsinuomavome. Nuomininkas juokinga skrybele buvo malonus ir pasiūlė grąžinti pinigus, tačiau mes jų neėmėme. Tai ne jo kaltė, kad dvi karštakošės nemoka dėsningai minti pedalų. 

- O, žiūrėk! - sušuko Solveiga ir pirštu bedė į ant sienos kabantį skelbimą. - Šiandien, septintą vakare teatre - spektaklis. 

- Kaip netikėta, kas ten daugiau gali vykti? - sarkastiškai atsakiau ir abejingai pažvelgiau į popieriaus lapą. 

- Varom! - pasiūlė ji ir ėmė juokingai staipytis. Manau, ji vaidino teatro aktorę ar kažką panašaus, bet nesu tikra. 

   Prunkštelėjau. Ne dėl to, kad man nepatinka teatras. Tiesiog tokiose vietose lankantis reikia deramai apsirengti, o mano plėšyti džinsai, nuskalbta palaidinė ir apsipūkavęs paltas tam aiškiai netiko. Tada staiga prisiminiau Svajūno atsisveikinimo kalboje nuskambėjusius žodžius, jog man reikia nusipirkti suknelę. Neva prireiks. 

- Neturiu ką apsirengti. - pasakiau Solveigai ir timptelėjau už palto skverno. 

- Tiesa, tu rengiesi siaubingai. - atšovė ji ir susimąstė. - Bet, žinai, galiu paskolinti tau kokį savo rūbą. Tik, aišku, aš tave prižiūrėsiu, kad nesuteptum ar nesuplėšytum. - pridūrė ir bakstelėjo alkūne man į šoną. 

- Aš už tave daug žemesnė... - pasakiau ir taip leidau jai atsipeikėti. 

- Na taip... - liūdnai sutiko su manimi Solveiga ir pasiėmė sau už klubų. - Tu pavydėtinai liekna. 

   "Liekna" man niekada nebuvo komplimentas, todėl nepadėkojau ir visai į tai nereagavau. Solveiga žiūrėjo į netoliese esančią drabužių parduotuvę. 

- Ne. - iš karto pasakiau, kol jai nekilo kokia mintis. 

- Taip. - paprieštaravo mano draugė ir pagriebusi man už rankos nupėdino tiesiai tos parduotuvės link. 

   Skeptiškai į tai žiūrėjau. Man nepatinka apsipirkinėti, kadangi tiesiog aš to daryti nemoku. Išsirenku visad pirmus po ranka papuolusius drabužius ir viskas. Mėgstamiausia mano apranga - mano švelnus koldūnais kvepiantis chalatas ir minkštos šlepetės. 

Nors ir žiema, lauko temperatūra nebuvo žema. Nulis, gal aukščiau nulio. Sniego nebuvo. Buvo, bet dingo taip greit, kaip dingsta meilė po vestuvių. Oras buvo pasakiškas, todėl Solveiga pasiūlė:

- Apnuoginkim kojas. - šitai pasakiusi ji kilstelėjo savo ilgą sijoną iki kelių ir laiminga žiūrėjo į savo vasaros įdegiu papuoštas kojas. 

   Pro mano suplyšusių džinsų skyles matėsi visiškai baltos, mėlynėmis nusėtos kojos ir keletas randų. Geriau įsižiūrėjus buvo galima pamatyti, kad dar kyšojo vienas kitas plaukelis, bylojantis apie mano netobulus įgūdžius depiliuojantis. 

   Parduotuvėje buvo pilna įvairiausių drabužių. Raudonų, juodų, pilkų, margų, su kaspinais ir be jų, papuoštų kristalais, išsiuvinėtų, neriniuotų, kailiuotų ir pūkuotų, ilgų ir trumpų suknelių, palaidinių juokingais užrašais ir paveikslėliais. Čia pat buvo sudėlioti ir batai. Pirmoje eilėje kaip kokie kariai susirikiavę masyvūs batai, antroje - laisvalaikio ir sporto bateliai, o trečioje eilėje - grėsmingai atrodantys lakuoti aukštakulniai. Raibo akys, svaigo galva ir kilo noras kuo grečiau iš ten nešdintis. Štai ir Solveiga atbėgo tiesiai į mane ir į rankas įteikė krūvą pakabų su rūbais. Prievarta nustūmė į persirengimo kabiną ir užrėmusi duris grasino:

- Kol visko nepasimatuosi - iš čia neišeisi. 

Atsidusau ir matavausi drabužius vieną po kito. Iš visos daugybės apsirengimų, labiausiai patiko viena žalia suknelė. Ji buvo iki pat žemės ir dar šluostė ją. Būtent su šituo apdaru ir išlindau iš ankštos kabinos pasirodyti draugei. 

- Atrodai kaip pavasaris... - susižavėjusi ji žvelgė į mane ir plojo. 

Nuraudau. 

- O dabar kaip prinokęs obuolys! - juokėsi Solveiga ir baksnojo pirštu į skruostą. - Žodžiu, imam! 

O ką mes? Mes paprastos merginos - ėmėm ir paėmėm.