Ok!

- Kaip tu, kaip dienėlė? - šį kartą Svajūnas buvo kalbesnis ir apipylė mane klausimais. 

   O aš patenkinta ir išsišiepusi pasakojau, juokiausi ir vėl pasakojau. Ir jis pats man daug papasakojo. Apie viską, ką veikė užsieny ir kodėl buvo išvykęs. Stovėjome ramioje mašinų aikštelėje, Svajūnas buvo padėjęs galvą man ant kelių ir įsijautęs kalbėjo. Aš žiūrėjau į jį ir galvojau "koks tu gražus", pusės jo žodžių gerai nenugirsdavau, todėl vis perklausdavau. Jo judančios rusvos lūpos taip viliojo ir traukė, jog pati nejutau kaip pasilenkiau ir pabučiavau jį. Jis perskrodė mane žvilgsniu ir tada pabučiavo mane pats. 

- Visgi myli mane. - pasakė ramiu ir patenkintu balsu, pakėlė galvą ir pagarsino muziką. 

   Ėmė makaluoti pirštais ir linguoti galva. Tuose gestuose įžvelgiau šokio judesius. Garsiai garsiai ir nuoširdžiai nuoširdžiai nusijuokiau. Svajūnas nutildė muziką. 

- Varom pasivažinėt? - pasiūlė ir užkūrė automobilio variklį. 

   Linktelėjau. Norėjau daugiau nei tik linktelėti. Norėjau šaukti ir klykti, kad sutinku, kad noriu, kad važiuojam. Jis paėmė mano ranką ir mūsų pirštai susinėrė. Kaip kokia dėlionė, idealiai tinkanti viena kitai. Laikė jis mano ranką, o aš jo. Laikėm ir nepasileidom nepaisant to, kad rankos ėmė nenormaliai prakaituoti. Tačiau tai rodos, netrukdė nei Svajūnui, nei man. Bėgius jis perjunginėjo laisva ranka, paleisdamas vairą. Geriau rizikavo nulėkti nuo kelio ar pasibučiuoti su kita juosta važiuojančiomis transporto priemonėmis, nei paleisti mano ranką. Nuo to mano kūnu bėgomis lakstė kraujas, viskas viduje virė, kunkuliavo, po to aušo ir vėl virė. Pilve neskraidė drugiai. Jame tarsi paukščiai suko lizdus.  Na, tiesiog buvo gera. 

- Ir aš noriu keistis, žinai? Ta prasme, aš buvau tau neištikimas tris kart. - prakalbo Svajūnas rimtu tonu. Apie neištikimybes visas aš žinojau ir dėl to labai pergyvenau. - Prieš kelias dienas supratau, kad laikas man surimtėti. Noriu kontrolės, noriu pastovumo, noriu Jos, kuri būtų visą dieną mano mintyse. O šiuo metu ta Ji esi tu. Būk gera, būk mano. Ką sakysi?  

   Šypsojaus. 

- Tu rimtai? - paklausiau nejučia. 

- Taip. Labai rimtai. - atsakė Svajūnas ir dar tvirčiau suspaudė mano ranką. - Tu keistai mane veiki, žinai? Nesi kokia išsišokėlė, isterikė, pamaiva ar šiaip nesuprantama moteris. Tu kitokia. 

   Į rankos suspaudimą atsakiau tuo pačiu, tik tris kart stipresniu. Akimirką patylėjau ir palaukiau. Gal jis dar ką nors sakys? Ir  pasakė: 

- Nekankink, tark žodį paskutinį. 

- Ok! - džiugiai sušukau ir išsišiepiau. 

- Ok? - paklausė jis sutrikęs. 

   Palinkau link jo ir karštai įsisiurbiau į lūpas. "Ok?" - galvojau. Rimtai? Aš tesugebėjau pasakyti tik ok? Gerai, kad dar susigriebiau pabučiuoti ir tai iš dalies pataisė visą šią situaciją. Įsivaizduoju save prie kokio nors altoriaus sakančią "ok" į klausimą ar sutinki tokį ir tokį imti į vyrus. Nuo tų minčių šiek tiek nuraudau ir Svajūnas netruko to pastebėti. 

- Aš išalkau. Tu ko nors nori? 

Atgavau savo spalvą ir atsakiau:

- Aha, norėčiau vištienos.