Eik, išsimiegok

Nemiegojau jau dvi naktis. Mintys kaip garsiausia muzika ūžia galvoje ir neleidžia užmigti. O dabar fone grojanti rami daina  tiesiog liūliuoja, vokai ima sverti tonas.
- Kaip man patinka važinėti po naktinį miestą! - staiga pusbalsiu prabilo Svajūnas. 

- Čia buvo sarkazmas, kad patinka ar patinka, kad tikrai patinka? - pasiteiravau. 

Svajūnas ėmė juoktis. 

- Patinka, kad patinka. Kodėl turėtų būti sarkazmas? - vis dar juokdamasis klausė jis.

- Tai kad gan ironiškai nuskambėjo šitas tavo pasakymas po to, kai dešimt minučių prastovėjome spūstyje. - paaiškinau ir iš popierėlio išvyniojau saldainį.  

Tačiau patikėjau, kad jam tikrai patinka, kadangi dažniausiai ir susitikdavome tik vakarais, tik jo mašinoje. Dabar. Anksčiau mūsų pasimatymai buvo labiau, kaip čia pasakius, atviresni pasauliui. Kavinės, barai, klubai, parkai, gamta. O dabar jaučiuosi, lyg jis slėptų tai, jog mes susitinkame. Nedrįsau jo paklausti kodėl taip, tačiau Svajūnas lig pajuto manyje rusenantį klausimą ir prabilo:

- Susiradau darbą. Keliuosi šeštą, grįžtu aštuntą. Visiškai nebeturiu gyvenimo. 

- Kam tau darbas? - pasiteiravau, kadangi Svajūnui pinigų niekada netrūkdavo, jis padėdavo savo tėčiui garaže, vis gaudavo dalį ir jam užtekdavo. 

- Matai... Turiu skolų. - nedrąsiai pasakė jis ir sustojo prie raudonos šviesoforo šviesos. Jo veidas buvo tyrai rusvas, lyg ką tik prinokęs obuolys. 

Po mūsų išsiskyrimo jis tapo labai keistas. Nebe tas svajingas berniukas, siunčiantis juokingai mielas eiles man į telefoną. Kaip visiškai kitas žmogus. Ne Svajūnas, o koks nors Žydrūnas ar Ramūnas.  

- Tačiau viskas bus gerai! - linksmai tęsė jis ir dabar jo veidas tapo žalias. 

- Kiek esi skolingas? - paklausiau ir išsitraukiau piniginę. Buvau pasiryžusi atiduoti jam visus savo pinigus.

- Tu tiek niekada neturėsi. - pašaipiai pasakė Svajūnas ir ėmė juoktis. Tačiau jo juokas greitai priduso ir viską užbaigė gilus atodūsis. 

Delnuose sugniaužiau savo raudoną piniginę ir žiūrėjau į kelią. Išsilupau dar vieną saldainį. Man nespėjus jo įsidėti į burną, Svajūnas griebė už mano rankos ir tarė: 

- Dabar suvyniok jį atgal. 

Žiūrėjau į jį. 

- Tiesiog suvyniok. - rimtai tarstelėjo ir paleido mano ranką.

Paklusau. Iš kišenės išsitraukiau suglamžytą popierėlį, jį išlyginau kiek galėjau ir įdėjau saldainį. Kruopščiai lanksčiau kampelius ir vysčiau šokoladinį stačiakampėlį. Baigiau ir atkišau saldainį Svajūnui prie pat akių. 

- Va. - išrėžiau. 

- Dabar paimk naują saldainį ir palygink juos abu. Jei įvardinsi skirtumus teisingai, gausi siurprizą. Jei ne, eisi namo pėščiomis. - Svajūnas metė dar vieną iššūkį ir atrodė labai rimtai nusiteikęs. Mane tai kiek gąsdino, todėl kaip kokia marionetė vykdžiau jo nurodymus. Pasiėmiau gerąjį saldainį į vieną delną, o pervyniotąjį - į kitą. Žiūrėjau į juos abu, varčiau tarp delnų. 

- Šis atrodo pavargęs, negražus ir neskanus. - pasakiau pakėlusi pervyniotąjį saldainį. - O šis - viliojantis, gardus ir gražus. 

- Šaunuolė. Vežu tave namo. Eik, išsimiegok, nes tu kaip tas saldainis tavo kairėje rankoje. - paskutinius žodžius Svajūnas išdainavo plonu balseliu ir suraukta nosimi.

Dar girdėjau dūzgiantį variklį ir jaučiau Svajūno tvirtas rankas, o dabar guliu savo lovoje, ryto saulės spinduliai duria į akis.  Noriu kavos.