O mes tylėjom

   Susitikom. Ilgai nesimatėm. Mėnesį ar du. Tada važiavom į kavinę. Ramiai paplepėti, atsigerti arbatos ar kavos. O gal tiesiog šiaip norėjom tokios aplinkos, kad būtų kur padėti akis ir nusukti žvilgsnį. 

- Kaip tu? - paklausė. 

- Gerai. - atsakiau. 

Svajūnas laukė, kol tęsiu, tačiau aš netęsiau. Jis šyptelėjo. 

- Išsamus atsakymas. 

   Ir tylėjom. 

- Tai papasakok ką nors. - paprašė ir akies krašteliu mane nužvelgė. 

- Neturiu ką. - pasakiau trumpai ir užsimerkiau. 

   Tylėjom. 

- Tai, o tu tu nieko nenori man papasakoti? - paklausiau smalsiau negu bet kada. 

- Tai... kad ne. Ai, buvau prie jūros. Šalta buvo, nejauku. 

   Ir tylėjom. O tylėjom ilgai. Atvykom į kavinę, aš užsisakiau žalios arbatos, o jis, kaip mažas vaikas man iš paskos. Padavėjos su arbata sulaukėm tylėdami. Aš panėriau į savo telefoną, jis irgi. 

- Ačiū labai. - padėkojau juodaplaukei padavėjai ir tuojau pat pasisaldinau arbatą. 

  Svajūnas nedėkojo. Svaigiai žiūrėjo kažkur man virš galvos ir tylėjo. Jo veidas buvo perkreiptas ir susimąstęs. Galėtum pasakyti, kad jo išraiška buvo kaip kokio stropaus mokinio matematikos pamokoje, labai įsigilinusio į uždavinį.

   Išgėrėm arbatą. Tiksliau Svajūnas išgėrė savąją ir pusę manosios. Nušvilpė man iš po nosies. Trūktelėjau pečiais.

- Begėdis. - pasakiau. 

   Dar pasivaikščiojom po prekybos centrą. Bet tylėdami. Ta tyla buvo įtartina, aš ėmiau kažko bijoti. 

   Grįžom į mašiną ir pasukom namų link. Aplink švietė gatvių žibintai, gatvėmis kursavo praeiviai, buvo gražu gražu ir gyva. O mes tylėjom. Lyg mirę ar prisisėmę vandens į burnas. 

- Galiu paklausti? - pasiteiravo Svajūnas ir bakstelėjo man pirštu į šoną, mat aš buvau nuo jo nusisukusi ir beveik miegojau. 

Linktelėjau ir atsisukau. 

- Aš tave myliu. Ir labai noriu, kad atsakytum: o tu mane myli? 

Akimirką tylėjau. 

- Ne. - trumpai nukirtau ir nuryjau šleikštulį gerklėje. Širdis daužėsi kaip po maratono, delnais bėgo prakaitas. 

- Aišku, ačiū už atsakymą. Labai norėjau žinoti. - ramiai kalbėjo Svajūnas. 

   Jis ėmė dainuoti. Jo nuotaika pakilo ir buvo geresnė nei prieš klausimą. Puikiai supratau, kad jis vaidina. Svajūnas visad buvo aktorius. Dabar jis įsijautė į laimingo berniuko vaidmenį, kad man į veną suleistų kaltės jausmo. O gal ir gėdos ar skausmo. 

   Iki pat mano namų mes tylėjom. Tylu buvo ir mano namuose. Fylkos nebebuvo. Nebebuvo nieko. Tik kažkoks keistas jausmas plėšėsi krūtinėje, kuris palaipsniui tai stiprėjo, tai rimo. Kiek daug žmonių šiandieną išgyveno savaip. Vieni laimėjo loterijoj, kiti palaidojo savo mamą, treti tiesiog tinginiavo, o aš... 

   Sėdėjau balkone ir žiūrėjau į mėnulį.

- Nieko tu nesupranti. - pagavau save sakant tai garsiai ir kone pykau ant besišypsančio mėnulio. 

   Užsirūkiau. Taip palinkau link cigaretės, kad rusenanti ugnis pagavo mano plaukų sruogą.

- Nu visai! - spiegiau ir gesinau plaukus. - Šūdas, šūdas, šūdas! 

   Užsidegė kelių langų šviesos gretimame daugiabuty, o aš nutilau.