Man įdomu, ar žmonės taip pat pastebi, kaip kinta mano elgesys ar čia tik aš? Negaliu suvokti kodėl, tačiau Svajūnas kasdiena vis kitoks. Nesakyčiau, kad tai blogai, jeigu jo evoliucija nebūtų tokia dažna ir ji man patiktų. Jis darosi grubus, dažnai apipilantis šaltu žodžių dušu, dažnai kalba apie smurtą, naudoja keistus, nemalonius žodžius. Nepasakyčiau, kad jis visada buvo mielas it kačiukas, tačiau jusdavau nuo jo sklindančią šilumą net per telefoną. Gal aš išsigalvoju? Galbūt jis mane tiek pripratino prie savo gero elgesio, kad jeigu jam nėra nuotaikos ir jis tai parodo, aš nebegaliu jo pažinti? Mąsčiau ir žiūrėdama į veidrodį šukavausi. Tvirtai surišau plaukus, šaltu vandeniu nuprausiau veidą ir vėl užsižiūrėjau į veidrodį. Tik jame nieko nemačiau, o galvojau.
Atlikusi eilinius buities darbus klestelėjau į lovą. Galva buvo sunki sunki, o kojų pirštų galiukai ėmė tirpti. Vėl susimąsčiau. Paskutinį kartą, kuomet matėmės su Svajūnu, jis elgėsi keistai. Lyg būtų kažką padaręs blogo ir norįs prisipažinti, tačiau negali, nes nežino, kaip sureaguosiu ir kaip viskas pasibaigs. Jis tai apkabina mane, tai vėl atsitraukia. Pažiūri į akis, o po akimirkos nusuka žvilgsnį. Dūsauja, nerimsta, neatsako į klausimus arba atsako iš dalies. Bijau. O jeigu jis mane išdavė ir bijo tai pasakyti? Kodėl aš tiesiog jo nepaklausiu? Ne, negaliu, o jeigu tai tik mano laki vaizduotė? Jis gali ne juokais įsižeisti, kad esu tokio požiūrio į jį.
Nuo minčių kaito galva, akys merkėsi ir aš nejučia užmigau. Sapnavau Jį. Tolstantį nuo manęs, laikantį kažko kito ranką, besišypsantį ir mojantį "sudie". Pabudau apsiverkusi ir išpilta ledinio prakaito. Ne. Vieną kartą jau patyriau išsikyrimą, per kurį mano širdis buvo sumalta pažeminimo ir nuoskaudų mėsmale. Ne. Taip negali būti. Šis sapnas negali būti pranašiškas. Nė iš tolo. Tai privalo likti tik košmaru ir pamoka, kad nereikia galvoti tokių nesąmonių.
Jis juk sakė... kad myli... ir niekada... nepaliks... Žmonės kartais juk pildo pažadus, ar ne?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą